Pasaulyje esama kelių vietų, kuriose labai smarkiai jaučiama
dvasinio magnetizmo energija, o kitose vietose tokios įkrovos nėra. Vienas iš
tokių energiškai įkrautų regionų yra Indija. Paskutinius kelis tūkstančius metų
tai yra nepaprastai dvasinga žemė, skleidžianti galingą šviesą.
Pirmas dvasinis lyderis, pasirodęs Indijoje, buvo Višnu, kuris gimė maždaug 6500 m. pr. Kr. ir vėliau buvo pradėtas garbinti kaip dievas.
Višnu yra meilės ir išminties dievas, jis atkeliavo iš Tathagatų sferos.
Maždaug 4700 m. pr. Kr. vakarų Indijoje gimė žmogus, vardu
Silvananda. Jo gyvenimas davė pradžią legendai apie Šivą, kuris žinomas kaip
naikinimo dievas. Silvananda, arba Šiva,
iš tikrųjų buvo nuostabus karys herojus ir vėliau jis reinkarnavo kaip Aleksandras Didysis (356 – 323 m. pr.
Kr.). Tame gyvenime jis studijavo filosofiją vadovaujamas Aristotelio, paskui
susiruošė į žygį užkariauti graikų miestų, Persijos ir kitų žemių. Aleksandras
beveik pasiekė Indiją ir pakeliui įvairiose šalyse statė miestus, kurie buvo
pavadinti jo vardu. Galiausiai tai jis pakėlė uždangą ir į istorijos sceną
įžengė helenizmo amžius. Tarp didžių generolų ir politikų, pasirodžiusių šioje
Žemėje, būta ir Didžiųjų Šviesos Dvasių Vedlių, kurios atėjo čia turėdamos tikslą
sukurti naują amžių pagal Dievo planą.
Šiva, vėliau gyvenęs kaip Aleksandras Didysis, buvo
Tathagatų sferos gyventojas, kuris vėliau reinkarnavo Korsikos saloje kaip Napoleonas Bonapartas (1769 – 1821).
Napoleonas buvo herojus ir mūšių laukuose, ir politikos arenoje. Jis sukūrė
civilinės teisės pagrindus (Napoleono kodeksą) ir tapo pirmuoju Prancūzijos
imperatoriumi. Tikrajame pasaulyje Napoleonas žinomas kaip laisvės dievas.
Trečia didžioji dvasia, inkarnavusi Indijoje, buvo Krišna. Krišna aprašomas
„Bhagavadgytoje“, senoviniame veikale apie dievus. Krišnos mokymo esmė rėmėsi
pasitikėjimu, meile ir švelnumu. Jis gimė apie 4700 m. pr. Kr., o vėliau
reinkarnavo Egipte kaip Klarijus (Clario).
Klarijus mokė žmones gyvenimo dėsnių ir skatino jų nacionalinius jausmus.
Galiausiai Krišna gimė Nazarete kaip Jėzus
– didysis devintosios dimensijos tathagata.
Šių didžiųjų žmonių idėjos VIII a. pr. Kr. buvo užrašytos
ir sudėtos į šventą knygą pavadinimu „Rigveda“. O VII a. pr. Kr. jos taip pat
atsidūrė ir upanišadose (tai yra paskutinė šventų knygų vedų dalis).
Svarbiausias tų knygų mokymas yra tas, kad galutinė visatos tikrovė, kuri
vadinama Brahma, ir „aš“, kuris vadinamas Atmanu, iš esmės yra tas pats
dalykas. Brahma yra Didžioji Šviesos Dvasia Vedlė, stovinti ant Tathagatų
sferos slenksčio. Brahma buvo laikomas dieviškumo įsikūnijimu ir sakoma, kad
šis dieviškasis pradas yra kiekviename žmoguje. Tą idėją toliau išrutuliojo
budizmas, kuris teigia, kad valdydamas protą žmogus gali nušvisti ir tapti buda
(nušvitusia būtybe).
Ištrauka
iš Ryuho Okawos knygos “Aukso Dėsniai”.
