Kas yra nušvitimas?

1981 m. kovo 23 d. Mokytojas Ryuho Okawa pasiekė didyjį nušvitimą, kuris atvėrė jam galimybę pažinti dvasių pasaulį, bendrauti su to pasaulio būtybėmis, bei perduoti žmonijai mokymus kokių lig šiol nebuvo.

Šiame straipsnelyje pateikiama ištrauka apie nušvitimą iš vienos svarbiausių ir unikaliausių Ryuho Okawos knygų “Saulės Dėsniai”.

Per amžių amžius žmonės siekė nušvitimo. Kai kurie iš mūsų net tiksliai nežino, kas tai yra, tačiau visi karštai trokštame tobulinti savo sielas. Šis troškimas įaustas į žmonijos audinį. Nušvitimas paprastai siejamas su religija, tačiau ši sąvoka labai svarbi ir filosofijoje, kuri atspindi ir mūsų filosofinį siekį pažinti Tiesą, ir norą intelektualiai suprasti pasaulio paslaptis. Galima atvirai diskutuoti, ar konfucionizmas yra religija, ar ne, bet Konfucijus, be jokių abejonių, stengėsi nušviesti žmones, mokydamas juos žengti ypatingu moralinio tobulumo keliu.

Šiame skyriuje norėčiau sutelkti dėmesį į religinį nušvitimą, kuris aprėpia filosofinį norą pažinti Tiesą ir siekti žmogiškojo tobulumo. Religinio nušvitimo esmė yra mūsų ryšys su Buda (Dievu). Mes tą ryšį stipriname ir artėjame prie Jo stengdamiesi pažinti Jo sukurto pasaulio principus. Šia prasme nušvitimo kelias yra begalinis. Kitaip sakant, mes niekada nepasieksime visiško nušvitimo, kad ir kiek įdėsime pastangų. Beveik neįmanoma iki galo suprasti visą dvasinį pasaulį ir pasiekti aukščiausią būseną. Laimei, nušvitimas turi kelis lygmenis. Ir tam tikrą lygį pasiekti gali kiekvienas. Tas lygis priklausys nuo žmogaus dvasinio suvokimo. Taip pat egzistuoja ir aukščiausias nušvitimo lygis, kurį gali pasiekti fiziniuose pavidaluose įsikūniję Žemės žmonės. Šiame (“Saulės Dėsnių”) skyriuje noriu apibrėžti stadijas, vedančias prie šio aukščiausio lygio, kuris įmanomas žmonėms.

Iš visų religinių lyderių ir didžių mokytojų, kuriuos žino žmonijos istorija, geriausiai nušvitimą išaiškino prieš 2500 metų apie Dėsnius pamokslavęs Buda Šakjamunis (Gautama Siddharta). Jis pats pasiekė didį nušvitimą po bodhio medžiu ir tapo Buda, jo nušvitimas vis gilėjo, kol jis galų gale sulaukęs aštuoniasdešimties metų paniro į nirvaną po šorėjos medžiais netoli Kašinagaro miesto rūmų. Nors Budos Šakjamunio gyvenimas aprašytas daugybėje populiarių knygų ir mokslinių publikacijų, dauguma tų tekstų pateikia tik Budos filosofijos fragmentus, o apie jo pasiektą aukščiausio nušvitimo būseną nepasako beveik nieko.

Proto viduje egzistuoja nuostabus pasaulis. Aš atvėriau savo proto langą prieš kelias dešimtis metų ir pradėjau bendrauti su savo pasąmone dvasių pasaulyje. Per tą laiką prisiliečiau prie praeities mokytojų atminties ir pats tiesiogiai patyriau, kaip jie jautėsi, ką galvojo, ką darė ir kokią dalį Tiesų buvo supratę. Tiksliai žinau, ką mąstė Buda Šakjamunis, kai meditavo po bodhio medžiu ir nušvito. Nors tai įvyko prieš daugiau nei 2500 metų, jaučiu tą įvykį taip, tarsi jis klostytųsi šią akimirką.

Šiame skyriuje ("Aukščiausias nušvitimas") kalbėdami apie Budos Šakjamunio nušvitimą mes į šį reiškinį pažvelgsime iš naujos, šiuolaikinio pasaulio perspektyvos. Mano tikslas yra perduoti ateinančioms kartoms išmintį, kuri padės žmonėms nušvisti. Šis nušvitimo metodas yra mūsų praeities paveldas ir drauge ateities viltis.

Ištrauka iš Ryuho Okawos knygos “Saulės Dėsniai” (Mijalba, 2014 m.) 

Religijų įvairovė – skirtingi Dievo Tiesos aspektai

Ištisus istorijos amžius žmonės kariavo tarpusavyje, nes skyrėsi jų požiūriai į religiją. Jie nežinojo, kad visos Šviesos Dvasios Vedlės perduoda įvairius tos pačios Tiesos aspektus, nesuprato, kokius vaidmenis atlieka skirtingi tathagatos. Tokio nesupratimo rezultatas buvo tas, kad žmonės kitų religijų išpažinėjus paskelbdavo eretikais ir imdavo su jais kariauti. Tačiau dabar žmonijai atėjo laikas suprasti tikrąją Dievo prigimtį, suvokti kad įvairių tathagatų (Didžiųjų Mokytojų) darbai ir mokymai atspindi įvairias dieviškosios šviesos spalvas.

Pavyzdžiui tathagatos, priklausantys auksinės (geltonos) šviesos grupei, kuriai vadovauja Gautama Sidharta, apibūdina Dievą per nušvitimo, Įstatymų ir atjautos aspektus, o tathagatos, priklausantys baltosios šviesos grupei, kuriai vadovauja Jėzus Kristus, moko apie Dievo meilę. Raudonosios šviesos grupės tathagatos, kuriems vadovauja Mozė, moko apie Dievą per Jo daromus stebūklus. Žaliosios šviesos tathagatos, kuriems atstovauja kinų filosofai Lao Dzė ir Čuang Dzė, moko, kaip išvysti Dievo egzistenciją gamtos harmonijoje. Tathagatos, kurie priklauso mėlynajai Dzeuso vadovaujamai šviesai, atskleidžia Dievą per meną. Violetinės šviesos tathagatos, vadovaujami Konfucijaus, skatina mus laikytis tvarkos, lojalumo, dorai elgtis ir šlovinti Dievą – taip mes jį pajusime.

Kaip matome, kiekviena tathagatų grupė iš esmės kalba apie tą patį dalyką – Dievo prigimtį. Tačiau Dievo prigimtį tathagatos aiškina tik tam tikru aspektu, kurį lemia jų priklausymas tai ar kitai šviesos spalvai.

Kiekvienas iš tathagatų žmonijos istorijoje skleidė mokymą pagal savo supratimą apie Dievą ir tie mokymai išsivystė į religijas, kurias mes šiandien matome pasaulyje. Gali kilti klausymas, kodėl reikalinga religijų įvairovė?

Religijų įvairovė egzistuoja tam, kad būtų patenkinti įvairių žmonių skoniai ir kad religija atitiktų kultūrinius bei regioninius poreikius. Tačiau nepriklausomai nuo formos tikroji religijos paskirtis yra nugabenti žmones iš vienos vietos į kitą  - iš šio pasaulio į aukštesniuosius.

Religijų įvairovė dar kartą įrodo begalinę Dievo meilę mums, nes Jis visais įmanomais būdais mums rodo kelią į tikrąją laimę – į tokią laimę, kuri nesibaigia su šiuo gyvenimu.

Šviesos trupinėliai iš Ryuho Okawos knygos “Amžinybės dėsniai” (2013, Mijalba).