Pažadas Dievui ir žmonėms

Mano požiūriu, viskas – Žemė, Saulės sistema ir net visa Visata – yra kaip banga, kuri amžinybėje vis priartėja ir atsitraukia. Žmogaus gyvenimas Žemėje yra labai neilgas, trumpalaikis momentas. Ir vis tik, kiek žmonių žino ir tiki tuo, kad jie iš tikrųjų gyvena amžinai? Kai pagalvoju apie tai, jaučiuosi bejėgis, kaip žmogus mėtantis akmenis į bekraštį vandenyną. Kaip bebūtų, aš privalau kalbėti Tiesą.

Daugelis žmonių yra labai prisirišę prie minties, kad Žemė arba šis pasaulis yra jų amžinieji namai. Dėl to jie gali galvoti apie save arba savo gyvenimą iš esmės tik pasaulietiniu požiūriu. Tačiau, jeigu atidžiai klausysite, ką aš jums vis sakau, jūs tikrai suprasite, kad mes, žmonės, iš esmės esame dvasinės būtybės. Ir mūsų tikroji prigimtis nėra fizinis kūnas, o dieviška būtybė, dvelkianti jame.  

Religijos paskirtis yra priminti mums mūsų tikrąją prigimtį ir padėti mums vėl atrasti pamirštą Tiesą. Ji turi priminti mums mūsų tikruosius namus, sielos namus. Tai yra visiškai normalu, kad mes norime vėl atrasti savo tikruosius namus ir tikruosius save. Dėl to ir yra religija ir įvairiausi akademiniai mokslai, moralinės taisyklės ir mokymai. Kai žiūriu į visus šių laikų pasaulio mokymus, mane apima jausmas, kad visos pastangos, kurias dėjo šviesos dvasios vedlės nuėjo perniek. Atrodo, kad žmonės niekuo daugiau nepaaugo, tik jų padaugėjo ir dabar judame link nuopuolio.

Visų pirma buvo Dievas. Savo valios galia Dievas sukūrė Visatą, Saulės sistemą ir Žemę. Norėdamas sukurti gyvybę, kuri galėtų galvoti ir veikti pagal savo laisvą valią, Dievas sukūrė žmones. Mūsų protėviai, Dievo vaikai, pažadėjo, kad Dievo sukurtame pasaulyje jie gyvens pasiremdami Dievo mokymais, kaip įstatymais. Gavęs šį pažadą, Dievas davė žmonėms amžinąjį gyvenimą. Jeigu mūsų pažadas būtų lengvai sulaužomas, Dievas mums niekada nebūtų davęs amžinojo gyvenimo. Žinodamas, kad žmonės yra linkę klysti, Dievas mums davė amžinąjį gyvenimą ir pažadėjo leisti mums vis iš naujo atgimti Žemėje, kad mes galėtume dvasiškai tobulėti.

Tačiau, nors Dievas labai gerai prisimena savo pažadą, dabar gyvenantys žmonės, pirmųjų sukurtų sielų palikuonys, panašu, pažadą visiškai pamiršo. Nors Dievas ir gali nuraukti savo pažadą, kai mes nesilaikome savo žodžio, Dievas vis vien laikosi savo pažado. Net ir tada, kai žmonės Jį vėl ir vėl išduoda, Dievas ramiai mus stebi amžinybėje. Dėl to mums yra būtina prisiminti savo tikrąją paskirtį ir savo gyvenimo tikslą.

Ši informacija neturėtų jūsų slėgti. Aš tiesiog sakau, kad mes neesame būtybės atsiradusios atsitiktinai, atsitiktinai išsimėtę, kaip sudužęs indų rinkinys. Esmė yra ta, kad kai mes suvokiame, kad mūsų tikroji prigimtis yra dvasinė ir amžina, į viską gyvenime pradedame žiūrėti kitaip. Kai suprasite šią tiesą, pasikeis jūsų gyvenimo vertė, tarsi padirbtas papuošalas pavirstų tikru deimantu. Tiesą sakant, jūsų gyvenimas yra tikras deimantas, bet jūs klaidingai save matote kaip kažką menkaverčio. Kai suprasite, kad neteisingai matote, pasirodys tiesos šviesa.

Turiu dar ir dar kartą kartoti, kad nors ir atrodo, jog šis pasaulis, kuriame dabar gyvename, yra tikrieji namai, tačiau tikrai ateis laikas, kai šį pasaulį reikės palikti. Nei vienas šios knygos skaitytojas negyvens daugiau kaip 100 metų. Tai nėra pasaulis, kuriam jūs priklausote. Jūsų tikrasis pasaulis yra sielos namai, iš ten jūs atkeliavote čia prieš keletą dešimtmečių, kad gėlėtumėte gimti šiame pasaulyje.  

Versta iš Ryuho Okawos knygos, „The Philosophy of Progress“ („Tobulėjimo filosofija“).

Tikroji Dostojevskio ir Tolstojaus misija

Fiodoras Dostojevskis (1821 – 1881) ir Levas Tosltojus (1828 – 1910) – du žinomiausi Rusijos literatūros klasikai, aplenkę savo laikmetį ir savo kūriniais įsiamžinę pasaulio istorijoje, buvo neeilinės sielos atėjusios į žemę su svarbia misija.

Mokytojas Ryuho Okawa, Happy Science įkūrėjas ir vadovas, turintis ypatingą gebėjimą perduoti dvasines žinutes iš šį pasaulį palikusių žmonių, 2012 m. perdavė dvasinį pranešimą iš Levo Tolstojaus, o 2017 m. – iš Fiodoro Dostojevskio.

Šių pranešimų metu buvo atskleista, jog abiejų rašytojų sielos kilusios iš devintosios dimensijos pasaulio ir ankstesniuose gyvenimuose žemėje vykdžiusios mesijų (gelbėtojų) misijas. Levas Tolstojus anksčiau buvo inkarnavęs kaip Jėzus Kristus, o Fiodoras Dostojevskis praėjusiame gyvenime buvo gimęs kaip Zoroastras (Zaratustra), kuris VI a. pr. m. e.  įkūrė zoroastrizmo religiją Persijoje (Irane). Zoroastrizmas moko apie gėrio ir blogio dualumą, bei tikėjimą į Šviesos Dievą Ahurą Mazdą. Vienu metu ši religija buvo tapusi pasauline, kai per prekeivius iš Vidurio Rytų pasklido į Egiptą, Afriką, Indiją ir net Kiniją.

Levo Tolstojaus ir Fiodoro Dostojevskio sielos, kilusios iš devintosios dimensijos, XIX a. Rusijoje taip pat inkarnavo su mesijo misija, siekdamos reformuoti Rusiją per literatūrą. XIX a. Romanovų valdomoje Rusijoje literatūros vaidmuo buvo kur kas platesnis nei dabar, ir apėmė tokias socialines roles kaip politinis judėjimas ir religinės reformos. Valdant Nikolajui I (1815 -1855), literatūros kūriniai buvo griežtai cenzūruojami, tačiau net ir tokios politinės represijos aplinkoje, zoroastrizmo ir krikščionybės idėjos atgimė Rusų literatūroje ir galiausiai peraugo į politinį judėjimą.

Savo darbuose L. Tolstojus kritikavo autoritarizmą ir socialinę nelygybę, o pasiekęs šlovę kaip novelistas, jis pasišventė socialinių pokyčių ir politinei veiklai. “Iš tikrųjų, aš turėjau įkurti religiją, kuri turėjo būti Rusijos revoliucijos pagrindas. Išleidęs savo Komunistų partijos manifestą, Marksas bandė paversti pasaulį komunistiniu ir materialistiniu, tad aš norėjau sukurti kažką kitokio”, sakė Tolstojus.

Kalbėdamas apie savo darbus Dostojevskis teigė: “Novelės buvo vienintelė literatūra pasiekiama paprastiems žmonėms, todėl aš jose sumaniai įpyniau Jėzaus mintis ir ženklus, o sugedusią visuomenę pasmerkiau sunkiai skaitomuose tekstuose.” Dostojevskis atskleidė rašęs sunkiai skaitomus romanus, kad išvengtų represijos. Savo romane “Nusikaltimas ir bausmė” Dostojevskis parodė žmonėms tiesą, kad aukštuomenė ir paprasti žmonės yra lygūs prieš Dievą. Prisidengęs privačia kriminalo istorija, jis netiesiogiai kritikavo valdančiuosius. Tokia sumani priedanga leido jam išvengti jį nuolat stebinčios valdžios cenzūros.

Paskutinėje Dostojevskio novelėje “Broliai Karamazovai” yra scena, kurioje vienas iš herojų skaito poemą “Didysis inkvizitorius”. Šioje poemoje, Jėzus ateina į Ispanijos kaimą ir įvykdo stebuklą. Didysis intvizitorius atpažįsta inkarnavusį Jėzų, bet toliau jį persekioja. Iš tikrųjų, Tolstojus, kuris buvo Jėzaus inkarnacija, buvo ekskomunikuotas Rusijos Ortodoksų bažnyčios. Taigi, Dostojevskis, tarsi įžvelgdamas tiesą, šią situaciją perteikė savo kūrinyje.

Dvasinio interviu metu Dostojevskis teigė: “Manau, kad aš ir Tolstojus pakėlėme minties lygį ir suvaidinome svarbią rolę, padarydami Rusiją lopšiu minties, paplitusios pasaulyje.”

Jei šie literatūros milžinai savo laiku būtų buvę teisingai suprasti, Rusijos likimas galėjo būti visiškai kitoks.

Šaltinis:

"A Spiritual Message from Dostoevsky Reveals What Russian Literature Means to World History"

Susiję straipsniai:

Kas yra dvasinis pranešimas?
Amžinybės dėsniai – knyga atskleidžianti dvasių pasaulio didybę

Happy Science misija – duoti viltį ateičiai

Ištrauka iš Ryuho Okawos knygos “The Laws of Salvation”

Happy Science misija yra kur kas didesnė, nei galite įsivaizduoti. Net ir Happy Science pasekėjai gali nesuvokti masto misijos, kuri yra jiems patikėta.

Šiandieną Happy Science, galbūt, dar nėra pastebėta pasaulio ir mūsų įtaka pasiekė tik dalį jo. Tačiau per kelis artimiausius dešimtmečius įvyks daug pasaulinių katastrofų ir pasaulio žmonės pradės ieškoti kažko. Jie pradės uždavinėti klausimus: ar yra kas nors, kas galėtų pašalinti jų ateities baimes ir pasaulines grėsmes žmonijai? Ar yra viltis žmonijos ateičiai?
Artimiausioje ateityje šie klausimai bus keliami pasaulyje.

Happy Science misija yra pateikti atsakymus į šiuos klausimus. Dėl šios priežasties mes stengiamės paskleisti Tiesą už Japonijos ribų, tuo pat metu plėsdami savo veiklą Japonijoje. Taigi, jei jūs pasitenkinate paprasčiausiu Happy Science, kaip dar vienos religinės grupės, išlikimu, norėčiau, kad pakeistumėte savo mąstymą. Norėčiau, kad žinotumėte, kad vienokiu, ar kitokiu būdu, kiekvienas Happy Science narys turi prisimti lyderio rolę šioje žmonijos išgelbėjimo misijoje.

Mano vienintelis noras yra vesti pasaulį teisinga linkme. Kadangi Jungtinių Tautų Organizacija dabar nebefunkcionuoja taip, kaip turi funkcionuoti, aš viliuosi įsteigti Happy Science vietinius centrus (šventyklas), visame pasaulyje, kad per juos perduoti savo mokymus ir vesti žmones teisinga kryptimi.

Krikščionybė šiandieną nebeturi galios išgelbėti pasaulį. Tai akivaizdu, nes krikščioniškos tautos kelia daug įvairių problemų visame pasaulyje. Budizmas nyksta, o Islamas, atrodo, eina keliu, sudarančiu sąlygas blogiui plisti. Dėl to yra reikalingi nauji dvasiniai principai.

Praeities religijos atsirado epochoje, kai tokios idėjos, kaip “planeta Žemė” ir bendras identitetas, kaip “Žemės žmonės”, dar neegzistavo. Dabar gyvename amžiuje, kai žmonės pajėgia suvokti tokias idėjas kaip “planeta Žemė” ir “Žemės žmonės”. Todėl šiam moderniam amžiui yra reikalinga religija, kuri gali Žemės žmones mokyti teisingos gyvensenos, kuri yra visa apimantis tikėjimas.

Taipogi, mes neneigiame mokslo. Mes neneigiame, neatmetame mokslo ir medicinos svarbos. Dievo (Budos) Tiesa esti ir moksle, o Happy Science moko mokslo, kuris apima principus vedančius žmones į laimę.

Aš siekiu sukurti naują tūkstantmentį su Happy Science mokymais.

~ Ryuho Okawa
(Happy Science įkūrėjas ir vadovas)

Versta iš knygos “The Laws of Salvation” (“Išgelbėjimo Dėsniai”), 2011 m.

Tiesa, kurios dažnai nežino šių dienų intelektualai

Šiandienos pasaulis tapo labai materialistinis. Jame kliaujamasi tik mokslu ir taip vadinamų "šiuolaikinių intelektualų" nuomone. Deja, tie "šiuolaikiniai intelektualai" dažnai klaidina pasaulio žmones, nes patys nežino arba ignoruoja paprastą, bet esminę Tiesą.

Ši paprasta esminė Tiesa yra tokia: Tikroji žmogaus esmė yra siela, sukurta Pirmapradžio Kūrėjo, kurį mes vadiname Dievu, Pirmapradžiu Buda, arba Šaltiniu. Dvasių pasaulis arba anapusinis pasaulis yra vieta, kurioje siela paprastai gyvena ir todėl jis vadinamas Tikruoju Pasauliu. Tame Tikrajame Pasaulyje yra daug lygių, kurie dar vadinami dimensijomis ar matmenimis. Kiekvienas lygmuo atspindi jo gyventojų sąmonės arba nušvitimo lygį. Sielos, pasiekusios tokį pat nušvitimo lygį ir turinčios panašius polinkius, įprastai gyvena toje pačioje dimensijoje.

Šis materialus pasaulis yra apgaubtas Tikrojo Pasaulio ir yra tarsi mokykla sielai.

Tai vieta, kur daug skirtingų sielų gali susitikti, įgyti patirties ir išmokti svarbių pamokų. Taigi, žmogaus siela užsivelka žmogaus formą (uniformą), arba, kitaip tariant, įsikūnija šiame materialiame pasaulyje, kelis dešimtmečius jame gyvena kaip asmuo, ir po mirties grįžta į Tikrąjį Pasaulį, savo tikruosius namus. Tikrojo Pasaulio vieta, į kurią sugrįžta siela, priklauso nuo to, kaip žmogus gyveno žemėje: kokio lygio įgijo nušvitimą ar kokią pasiekė proto būseną.

Kaip ir daugelis pasaulio religijų moko, Tikrajame Pasaulyje egzistuoja dvi išskirtinės sferos, t. y. Dangus ir Pragaras. Žmonės, kurie gyveno Žemėje, skleisdami gėrį ir meilę, po mirties sugrįžta į Dangaus sferą. O tie, kurie gyveno savanaudišką gyvenimą, sukūrė daug negatyvumo ir visaip kenkė kitiems, grįžta į Pragaro sferą. Atsakymo, kodėl Tikrasis Pasaulis yra padalintas į Dangaus ir Pragaro sferas, nereikia ieškoti pasakose ar nebūtose istorijose, kurios dažnai tik gąsdina žmones. Iš tikro, tas atsakymas slypi reiškinyje, kurį fizikos mokslas vadina "rezonansu", o dvasiniais terminais kalbant tai yra "traukos dėsnis".

Tie, kurie grįžta Pragaran, įprastai visiškai nežino šios dvasinės Tiesos ir negali suvokti savo egzistencijos po mirties. Jie ir toliau gyvena kančioje ir skausme. Gyvendami Pragaro kančiose, jie tampa tais, kuriuos daugelis religijų vadina "piktosiomis dvasiomis". Piktosios dvasios bando pabėgti nuo Pragaro kančių apsėsdamos šio pasaulio žmones, kurie skleidžia tokius pat negatyvius virpesius per savo mintis, poelgius, žodžius. Piktųjų dvasių apsėstų žmonių gyvenimai dažniausiai pradeda stipriai griūti: užpuola įvairios nelaimės, netikėtos ligos, kyla mintys apie savižudybes ir formuojasi tamsus požiūris į gyvenimą ir aplinkinius. 

Jei visi žmonės žinotų ir priimtų šią paprastą Tiesą, būtų galima išspręsti daug gyvenimo problemų, mokslas ir medicina galėtų darbuotis jau kitame lygmenyje, religija atgautų pagarbą. Tiesą sakant, visos tikrosios pasaulio religijos buvo sukurtos tam, kad skleistų šią paprastą, bet esminę Tiesą, kuri turi būti išsaugota ir perduota visiems žmonėms.

Straipsnis parengtas remiantis Ryuho Okawos knygomis:

"Saulės dėsniai", 2014, Mijalba

"Amžinybės dėsniai", 2013, Mijalba

"Aukso dėsniai", 2016, Mijalba

"The Laws of Justice", 2016

Susiję straipsniai:

Kai gydytojai, teisėjai ir dvasininkai nesuvokia Tiesos
Apie Pragarą paprastai
Dvasiniai trikdžiai ir apsėdimas – reali problema
Religijos esmė ir paskirtis

Apie Pragarą paprastai

Daugelis žmonių mano, kad Pragaras yra pasaulis minimas tik pasakose, pasaulis aprašytas budistiniuose tekstuose arba speciali vieta, išgalvota krikščionybės. Deja, Pragaras iš tikrųjų egzistuoja ir yra labai arti žemiškojo pasaulio. Pragaro gyventojai neturi fizinių kūnų ir nepriklauso šiam pasauliui, bet jie yra labai stipriai prisirišę prie žemiškojo pasaulio ir nesupranta, kad jie yra dvasios. Daugelis į Pragarą patekusių žmonių net nesuvokia, kad yra mirę. O jei kurie ir suvokia, tai nesupranta kas vyksta, kur jie yra ir dėl ko.

Pragare yra daug lygių – nuo aukščiausiųjų iki žemiausiųjų. Kiekvienas jų atitinka proto skleidžiamas vibracijas. Žemiausiame Pragaro lygmenyje gyvena sielos tų, kurie kūrė bei skleidė neteisingas ideologijas ar religijas ir suklaidino daugelį žmonių. Dvasių pasaulyje kitų sielų klaidinimas laikomas kur kas didesne nuodėme, nei blogi fiziniai darbai, kriminaliniai nusikaltimai, ar net žmogžudystė.

Svarbu suprasti, kad Pragaras nėra tik paprasčiausia bausmės vieta. Tai yra pasaulis, į kurį patenka sielos dėl tam tikrų savo minčių polinkių. Paprastai sakant, sielos skleidžiamos šiurkščios vibracijos ją apsunkina, ir tai neleidžia jai pakilti, gramzdina gilyn. Moraliniu požiūriu, po mirties kiekvienas žmogus (jo siela) apmąsto savo gyvenimą žemėje ir jeigu negali sau atleisti, pasirenka keliauti į Pragarą tolimesniam mokymuisi.

Svarbu  žinoti, kad sielos negali atgimti žemėje tiesiai iš Pragaro. Dėl to  jos bando prisišlieti prie žmonių žemėje ir priversti juos kentėti. Religiniu požiūriu tai yra vadinama dvasiniu apsėdimu. Jei Pragare gyvenančios sielos galėtų iš karto atgimti žemėje, tai siekdamos išvengti Pragaro kančių jos taip ir padarytų. Tačiau tai yra neįmanoma, dėl to jos apsėda žemėje gyvenančius žmones ir juos klaidina.

Visgi, net ir į Pragarą pakliuvusios sielos gali iš ten ištrūkti ir sugrįžti į Dangų. Joms reikia apmąstyti save, suprasti savo klaidas ir atlikti nuoširdžią atgailą. 

Jeigu gyvendami žemėje žmonės mokytųsi Tiesų ir save apmąstytų, į Pragarą nepatektų.

(Mokymas apie Pragarą filme "Amžinybės dėsniai")

Versta ir kompiliuota iš Ryuho Okawos knygos “Spiritual World 101” (“Dvasinio pasaulio pagrindai”).

Susiję straipsniai:

Mirtis ir pomirtinis gyvenimas

Dvasiniai trikdžiai ir apsėdimas – reali problema

Apmąstymai dovanoja galimybę atgimti

Mirtis ir pomirtinis gyvenimas

Mirtis nėra gyenimo pabaiga. Mirtis yra tik perėjimas į dvasių arba subtilųjį pasaulį, kuris yra tikrieji sielos namai. Šiandieną žemiškuosius dalykus žmonės išmano kur kas geriau nei praeityje, tačiau kai kalbama apie svarbias dvasines temas, tokias kaip mirtis ir pomirtinis pasaulis, galima sakyti, jog praeityje žmonės buvo kur kas labiau apsišvietę. Žinių, susijusių su pomirtiniu pasauliu, mokykloje nemoko ir daugelis žmonių, manydami, kad tai senamadiški paistalai, gyvena nežinioje. To pasekoje kyla įvairiausių nesusipratimų, kai šie žmonės grįžta atgal į Tikrąjį Pasaulį (dar vadinamą subtiliuoju arba dvasių pasauliu).

Tikrasis mirties momentas

Tikrasis mirties momentas yra ne tuomet, kai fizinis kūnas nustoja funkcionavęs, o tada, kai yra nutraukiama “sidabro gija”, jungianti fizinį kūną ir sielą. Tai įprastai įvyksta praėjus dienai po fizinio kūno mirties ir labai priklauso nuo to, kaip greitai žmogus susitaiko su savo mirtimi.

Kur sielos keliauja po mirties?

Maždaug per pirmąsias septynias dienas mirusio žmogaus siela pasilieka arti tos vietos, kurioje ji ar jis gyveno ir bando gyventi savo įprastą gyvenimą žemėje. Priklausomai nuo to, kur keliauja sielos po mirties, jas galima suskirstyti į tris grupes:

1. Sielos, kurios negali grįžti į dvasių pasaulį ir tampa “prie žemės prisirišusiomis dvasiomis” (šmėklomis arba vaiduokliais). Tai tie žmonės, kurie gyveno su stipriai materialistiniu požiūriu į gyvenimą ir neigė pomirtinio gyvenimo egzistavimą, arba išliko stipriai emocionaliai prisirišę prie šio pasaulio dalykų.

2. Sielos, kurios iš karto keliauja Pragaran. Tai žmonės, kurie gyvendami žemėje sėjo blogį ir mirties metu buvo apsėsti (užvaldyti) daugiau nei keturių piktųjų (blogųjų) dvasių. Šios sielos negali grįžti į Dangaus pasaulį ir keliauja tiesiai į Pragaro gelmes.

3. Sielos, kurios su “dvasios vedlės” pagalba grįžta į Dvasių pasaulį. Daugelis mirusių žmonių maždaug septynias dienas po mirties klaidžioja apie savo buvusius namus, tačiau, kai jų sąmonė tampa pakankamai skaidri, “dvasia vedlė” ateina jiems padėti susivokti, kad jie jau mirę. Šiuo atveju “dvasia vedle” gali būti velioniai draugai, pažįstami ar giminės.

Perėjimas į Dvasių pasaulį

Kai žmogus susitaiko su savo mirtimi, “patyrusi dvasia vedlė” ateina jo pasitikti. Priklausomai nuo žmogaus religinių įsitikinimų ar tikėjimo, ši dvasia vedlė velioniui pasirodys budistų vienuolio, krikščionių kunigo ar angelo pavidalu ir ves jį prie Stikso upės, kuri skiria šį pasaulį nuo kito. Ši Stikso upė kiekvienam gali atrodyti skirtingai, tačiau iš esmės, ji reprezentuoja ribą žmogaus sąmonėje. Kirtus šią ribą, į fizinį pasaulį nebegrįžtama. Priklausomai nuo sielos tyrumo ir gebėjimo atsisakyti žemiškųjų prisirišimų, šią ribą kiekvienas įveikia skirtingai.

Galiausiai, kirtęs Stikso upę, žmogus patenka į vietovę, kurią galima pavadinti “Tiesos veidrodžiu”. Tai ekranas, kuriame parodomas visas žmogaus gyvenimas žemėje. Šis “gyvenimo filmas” parodo, koks iš tikro žmogus buvo žemėje: atskleidžia visas jo mintis ir veiksmus. Filmui baigiantis žmogus daugiau ar mažiau pats suvokia savo gyvenimo rezultatą. Jeigu yra pamokų, kurias reikės mokytis iš naujo, jis keliaus į labiausiai tam tinkančią vietą Dvasių pasaulyje.

(Ištrauka iš filmo "Amžinybės dėsniai", sielos sugrįžimas į Dvasių pasaulį)

Dvasių pasaulis atspindi proto būseną

Kadangi Dvasių pasaulyje galioja “traukos dėsnio” taisyklė ir egzistuoja tiktai mintys, žmogaus proto būsena yra vienintelis kriterijus, nusakantis mirusiojo paskirties vietą. Mirusysis keliauja į tą pasaulį, kuriame gyvena taip pat mąstantys žmonės, nesvarbu, ar ta vieta būtų Dangus ar Pragaras.

Taigi, visų gyvenimo žemėje elementų suma nulemia, kur žmogus keliaus po mirties. Pomirtinio gyvenimo kryptis nulemiama remiantis atsakomybės už save taisykle. Gyvendami žemėje, visi žmonės turi pasirinkimo laisvę, o tai kas jų laukia po mirties – tiesiog atspindi jų padarytus pasirinkimus.

Po mirties visiems žmonėms tenka peržvelgti savo gyvenimą, tačiau pradėję šį apmąstymo procesą iš anksto, dvasinę pažangą jie gali padaryti kur kas greičiau.

Būtent to ir moko tikrosios religijos.

 -------------

Straipsniui naudota medžiaga:

Happy Science tarptautinė internetinė svetainė

Ryuho Okawos knygos:

“Amžinybės Dėsniai” (Mijalba, 2013)

“The Philosophy of Progress” (Pažangos filosofija)

Susiję straipsniai:

Pomirtinis pasaulis

Apie gyvenimą mirties momentu

Apie pomirtinį savižudžio gyvenimą