Galia daryti stebuklus

Mokytojas Ryuho Okawa, Happy Science įkūrėjas ir prezidentas, š. m. gruodžio 11 d. Japonijoje, Makuhari Mese salėje, kurioje buvo susirinkę apie 14 tūkst. žmonių, skaitė šių metų baigiamąją paskaitą pavadinimu “Galia daryti stebuklus”. Ši 151-oji Mokytojo Okawos paskaita taip pat buvo transliuojama tiesiogiai visame pasaulyje. Šiame straipsnyje glaustai apžvelgiamas šios paskaitos turinys.

Mokytojas Okawa paskaitą pradėjo peržvelgdamas "Happy Science" istoriją ir sakė, kad be stebuklingos galios jo įkurtos organizacijos veikla nebūtų galėjusi tęstis 32 metus: jos apyvartinis kapitalas buvo pati stebuklinga jėga. Jis išreiškė norą ateinančius metus padaryti dar gausesnių stebuklų metais, nei iki šiol.

Žmogaus egzistavimas yra stebuklas

Happy Science organizacijoje buvo užregistruota daug stebuklų: ekonominiai stebuklai, stebuklingas pagerėjimas žmonių santykiuose, matomos aukso dulkės, besileidžiančios iš dangaus, ir pan. Taipogi, buvo užregistruota daug atvejų apie mirtinų ligų išgydymą.

“Tačiau kiekvienas gali įvykdyti tokius stebuklus, jeigu stebės savo širdies protą ir melsis Dievui. Taip yra todėl, kad jūs visi turite šias galias… jūs visi, iš tikrųjų, esate šviesos dalelės, atskilusios nuo Dievo.”

Pastaruoju metu linkstama galvoti, kad kai žmonės miršta - jie pranyksta, kad žmonės yra tarsi mašinos, ir toks mąstymas tapo norma. Tačiau žmonės yra būtybės, kurios buvo sukurtos, kad būtų kur kas kilmingesnės, nei tai. 

“Kiekvieno jūsų viduje yra siela. Tai taip pat yra stebuklas, ar ne?”

Tam tikrais laikotarpiais jūs susiduriame su sunkumais šiame pasaulyje, tačiau tai yra vertinga patirtis, kuri padeda sielai augti, tobulėti. Suprasdami, kas jūs iš tikrųjų esate, ir nubudę tiesos pasauliui, galėsite padaryti tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma.

Pakeisti pasaulio ateitį

Mokytojas Okawa taip pat kalbėjo apie "širdies proto skaidrumą" ir "duodančiąją meilę", kaip norimą galutinį tikslą.

“Daugelis žmonių klaidingai mano, kad širdies proto skaidrumas padaro juos pažeidžiamus, ir, kad meilės davimas yra nepelningas, nes yra geriau gauti, nei duoti. Tačiau skaidrus ir meilės pilnas protas gali tapti galia, kuri sukelia stebuklus gyvenime. Tai yra jėga, galinti pakeisti pasaulį.”

“Kai širdies protas ims skaidrėti, Dangaus šviesa pradės į jį tekėti. Ši šviesa sukels stebuklus ir padidins kiekvieno žmogaus gyvenimo galią dvigubai, ir net dešimteriopai.”

“Kai vis daugiau ir daugiau žmonių pradės dalinti meilę, šis pasaulis tikrai judės utopijos link.”

Mokytojas Okawa paskaitą baigė, kalbėdamas apie maldos svarbą skaidriu protu, pripildytu meile.

 "Jeigu visi nuoširdžiai ir daug melsis, pasaulis pradės judėti šia kryptimi", - sakė jis.

Straipsniui naudota Ryuho Okawos paskaita "Galia daryti stebuklus" ir šios paskaitos apžvalga internetinėje svetainėje  TheLibertyWeb.

Tiesa apie žmogaus gyvenimą

Daugelis žmonių šiandieną tiki laimės teorija, kuri apsiriboja tik šiuo pasauliu ir mano, kad viskas baigiasi su mirtimi.

Tačiau tiesa yra ta, kad žmonės gyvena amžinai per praeitį ir ateitį, kad kiekvienas turi praeitį prieš gimimą ir ateitį po mirties. Būtina gyventi žemėje remiantis šiomis žiniomis, nes tiems, kurie to nežino, bus sunku po mirties. Šios žinios yra labai svarbios, nes jos skatina žmones gyventi prasmingą gyvenimą.

Yra žmonių nemąstančių apie proto (sąmonės) ir sielos egzistenciją. Tokie žmonės tiki, kad gyvenimas apsiriboja tik šiuo pasauliu ir viskas baigiasi su mirtimi. Taigi, jie mano, kad visa, ką jie turi padaryti pasiruošdami mirčiai, tai išspręsti gyvenimo pabaigos reikalus, tokius kaip palikimo padalyjimą likusiems šeimos nariams. Tačiau mirtis nėra pabaiga. Tai yra naujos pradžios pradžia, nes mes gyvename amžinai.

Ištrauka iš Ryuho Okawos knygos “The Laws of Mission ~ essential Truth for spiritual awakening in a secular age”.

Tiesa, kurios dažnai nežino šių dienų intelektualai

Šiandienos pasaulis tapo labai materialistinis. Jame kliaujamasi tik mokslu ir taip vadinamų "šiuolaikinių intelektualų" nuomone. Deja, tie "šiuolaikiniai intelektualai" dažnai klaidina pasaulio žmones, nes patys nežino arba ignoruoja paprastą, bet esminę Tiesą.

Ši paprasta esminė Tiesa yra tokia: Tikroji žmogaus esmė yra siela, sukurta Pirmapradžio Kūrėjo, kurį mes vadiname Dievu, Pirmapradžiu Buda, arba Šaltiniu. Dvasių pasaulis arba anapusinis pasaulis yra vieta, kurioje siela paprastai gyvena ir todėl jis vadinamas Tikruoju Pasauliu. Tame Tikrajame Pasaulyje yra daug lygių, kurie dar vadinami dimensijomis ar matmenimis. Kiekvienas lygmuo atspindi jo gyventojų sąmonės arba nušvitimo lygį. Sielos, pasiekusios tokį pat nušvitimo lygį ir turinčios panašius polinkius, įprastai gyvena toje pačioje dimensijoje.

Šis materialus pasaulis yra apgaubtas Tikrojo Pasaulio ir yra tarsi mokykla sielai.

Tai vieta, kur daug skirtingų sielų gali susitikti, įgyti patirties ir išmokti svarbių pamokų. Taigi, žmogaus siela užsivelka žmogaus formą (uniformą), arba, kitaip tariant, įsikūnija šiame materialiame pasaulyje, kelis dešimtmečius jame gyvena kaip asmuo, ir po mirties grįžta į Tikrąjį Pasaulį, savo tikruosius namus. Tikrojo Pasaulio vieta, į kurią sugrįžta siela, priklauso nuo to, kaip žmogus gyveno žemėje: kokio lygio įgijo nušvitimą ar kokią pasiekė proto būseną.

Kaip ir daugelis pasaulio religijų moko, Tikrajame Pasaulyje egzistuoja dvi išskirtinės sferos, t. y. Dangus ir Pragaras. Žmonės, kurie gyveno Žemėje, skleisdami gėrį ir meilę, po mirties sugrįžta į Dangaus sferą. O tie, kurie gyveno savanaudišką gyvenimą, sukūrė daug negatyvumo ir visaip kenkė kitiems, grįžta į Pragaro sferą. Atsakymo, kodėl Tikrasis Pasaulis yra padalintas į Dangaus ir Pragaro sferas, nereikia ieškoti pasakose ar nebūtose istorijose, kurios dažnai tik gąsdina žmones. Iš tikro, tas atsakymas slypi reiškinyje, kurį fizikos mokslas vadina "rezonansu", o dvasiniais terminais kalbant tai yra "traukos dėsnis".

Tie, kurie grįžta Pragaran, įprastai visiškai nežino šios dvasinės Tiesos ir negali suvokti savo egzistencijos po mirties. Jie ir toliau gyvena kančioje ir skausme. Gyvendami Pragaro kančiose, jie tampa tais, kuriuos daugelis religijų vadina "piktosiomis dvasiomis". Piktosios dvasios bando pabėgti nuo Pragaro kančių apsėsdamos šio pasaulio žmones, kurie skleidžia tokius pat negatyvius virpesius per savo mintis, poelgius, žodžius. Piktųjų dvasių apsėstų žmonių gyvenimai dažniausiai pradeda stipriai griūti: užpuola įvairios nelaimės, netikėtos ligos, kyla mintys apie savižudybes ir formuojasi tamsus požiūris į gyvenimą ir aplinkinius. 

Jei visi žmonės žinotų ir priimtų šią paprastą Tiesą, būtų galima išspręsti daug gyvenimo problemų, mokslas ir medicina galėtų darbuotis jau kitame lygmenyje, religija atgautų pagarbą. Tiesą sakant, visos tikrosios pasaulio religijos buvo sukurtos tam, kad skleistų šią paprastą, bet esminę Tiesą, kuri turi būti išsaugota ir perduota visiems žmonėms.

Straipsnis parengtas remiantis Ryuho Okawos knygomis:

"Saulės dėsniai", 2014, Mijalba

"Amžinybės dėsniai", 2013, Mijalba

"Aukso dėsniai", 2016, Mijalba

"The Laws of Justice", 2016

Susiję straipsniai:

Kai gydytojai, teisėjai ir dvasininkai nesuvokia Tiesos
Apie Pragarą paprastai
Dvasiniai trikdžiai ir apsėdimas – reali problema
Religijos esmė ir paskirtis

Kai gydytojai, teisėjai ir dvasininkai nesuvokia Tiesos

Turint mintyje tūkstantmečiais skaičiuojamą žmonijos istoriją, klaidinga idėja, kad gyvenimo po mirties nėra ir kad materialus pasaulis bei mūsų fiziniai kūnai yra vieninteliai tikri dalykai, paplito palyginti visiškai neseniai. Materializmo ir ateizmo idėjų paplitimas tesudaro 0.1 procentą paskutinių dešimties tūkstančių metų laikotarpyje, tačiau kaip tik dabar mes gyvename tokiame dvasinės tamsos laikmetyje. Pavyzdžius, kaip ši dvasinė tamsa reiškiasi per tokių profesijų atstovus, kaip gydytojai, dvasininkai ir teisėjai, Mokytojas Ryuho Okawa pateikia savo knygoje “Aukso dėsniai”. Toliau pateikiama ištrauka iš šios knygos.

Gydytojų darbas yra atsidėti žmogaus gyvybės studijoms ir jie dažnai turi reikalų su pacientais, kurie yra tarp gyvybės ir mirties. Tačiau pažvelgę į šiuolaikinius medikus mes pamatysime, kad jie nesupranta tikrosios mirties reikšmės, jie netgi nesugeba nustatyti mirties akimirkos. Gydytojai kalba apie smegenų mirtį ir tvirtina, kad mirtis įvyksta tada, kai miršta žmogaus smegenys, tačiau jie klysta.

Iš tikrųjų žmogus miršta tada, kai siela palieka kūną ir kai nutrūksta sielą su kūnu siejanti sidabro gija. Ir tik tuomet, kai tai atsitinka, galima paskelbti, kad žmogus mirė, – ne anksčiau. Siela paprastai palieka kūną per kelias valandas ar dieną po to, kai sustoja žmogaus širdis. Tai reiškia, kad net tada, kai visos fizinio kūno funkcijos sustoja, dvasinis kūnas vis dar yra čia ir dvasinė širdis tebeplaka. Tačiau gydytojai to nesupranta ir kai tik mirštančio žmogaus smegenys liaujasi skleisti bangas, paima transplantacijai jo organus ir akių dalis. Gydytojai net nenutuokia, kokį sukrėtimą dėl tokių jų veiksmų patiria mirštantis žmogus (ypač, jei jis gyvendamas neturėjo tinkamų dvasinių žinių). Gydytojų veiksmų sukelta baimė ne tik trukdo mirštantiems žmonėms iškeliauti į kitą pasaulį, bet ir apsunkina darbą dvasioms sergėtojoms, kurios ateina pas žmogų, kad galėtų jį lydėti pomirtinėje kelionėje.

Organų transplantacija, vykdoma be dvasinių žinių, nelaikytina medicinos pasiekimu. Transplantuodami organus ir tarnaudami materialistiniam medicinos mokslui, gydytojai neigia žmogaus sielos orumą. Gydytojai turėtų daugiau sužinoti apie sielą, jie privalo suprasti, kad mirimo metu mūsų siela yra tokio pat pavidalo kaip ir kūnas, ji turi širdį, pilvą, rankas ir kojas ir visa tai funkcionuoja taip pat kaip ir fizinio kūno atitikmenys.

Kitas pavyzdys žmonių, kurių akis dengia neišmanymo žvynai, yra kai kurie budistų dvasininkai. Esama dvasininkų, kurie netiki pomirtinio pasaulio egzistavimu ir jo nesupranta, tačiau gieda sūtras ir atlieka apeigas tik dėl finansinės naudos. Kad ir kaip būtų pikta, tokių dvasininkų yra gana daug. Tikrasis dvasininko darbas yra padėti sieloms, kurios ką tik pateko į dvasių pasaulį ir tebėra sutrikusios. Tai tikroji mirusiems žmonėms skirtų religinių apeigų prasmė.

Mirusieji nebus išgelbėti, jei dvasininkas tik atliks sūtrų skaitymo ritualą. Pirmiausia dvasininkas turi labai gerai suprasti šventraščių turinį ir savo valia perteikti jų idėją mirusiems žmonėms. Tada gedintiems mirusiojo artimiesiems reikėtų paaiškinti, koks yra Žemėje gyvenančių žmonių tikslas ir misija, kad artimieji suprastų, jog jų sielvartas yra visiškai neprasmingas. Štai tokia yra visų dvasininkų misija. O dabar jie tik išnaudoja mirusiųjų artimuosius ir ima didelius pinigus už pomirtinių budistinių vardų suteikimą (kas yra paplitę Japonijoje), tarsi būtų parduodama prekė. Toks požiūris yra nedovanotinas. Nė viena kitame pasaulyje esanti siela į tokį pomirtinį vardą neatsiliepia. Ir visai nesvarbu, kiek tas vardas kainavo – jis nė trupučio nepalengvins Pragare kenčiančios sielos naštos.

Kad išsigelbėtų nuo Pragaro kančių, kiekvienas žmogus privalo pripažinti savo gyvenimo klaidas, už jas atgailauti ir melsti Dievo atleidimo. Už tai, kad nugarmėjo Pragaran, atsako pats žmogus, o ne jo šeimos nariai. Gedintys šeimos nariai turėtų stengtis gyventi šviesų ir laimingą gyvenimą, nes tai leistų mirusiojo sielai nurimti ir suprasti per savo gyvenimą padarytas klaidas. Tai yra kur kas svarbiau, nei be paliovos gedėti mirusiojo. Šeimos nariai taip pat turėtų tęsti religines studijas – tada jų sukauptos dorybės ir nušvitimo šviesa palengvins mirusiojo sielos dalią. Gyvieji turėtų pagerbti išėjusius protėvius Tiesos šviesa ir gyventi taip, kad visi matytų, kaip turi elgtis Dievo (Budos) vaikai.

Gydytojai ir dvasininkai nėra vieninteliai, kurių žvilgsnį temdo neišmanymo žvynai. Tokių žmonių – ištisi legionai.

Teisėjai yra dar vienas pavyzdys. Įstatymai, kuriuos žmonės kuria bendru susitarimu, nėra pajėgūs įvertinti žmonių poelgių, jie negali įvertinti žmogaus sielos praeities. Teisės ekspertai gali ginčytis dėl tokių delikačių dalykų, kas yra visų įstatymų pagrindas, tačiau mes neturime pamiršti, kad pirminis visų įstatymų šaltinis yra Tiesa. Tai reiškia, kad teisėjai visų pirma turi stengtis pažinti Dievo valią, kuri yra Tiesos šaltinis, ir tik tada jie galės vertinti kitų žmonių poelgius.

Šaltinis:

Ryuho Okawos knyga “Aukso Dėsniai” (Mijalba, 2016)

Susiję straipsniai:

Apie organų transplantaciją iš dvasinės pusės

Kaip įveikti ligas

 Kaip įveikti ligas? Tokį klausimą sau arba kitiems greičiausiai užduoda daugelis žmonių, kenčiančių

nuo vienokių ar kitokių fizinių negalavimų. Stipriai pažengusi šiuolaikinė medicina gali pasiūlyti daugybę būdų (vaistų, procedūrų, terapijų, operacijų) padėti vienokio ar kitokio negalavimo atveju, tačiau, kad ir kokia pažengusi būtų, dažnai ji yra bejėgė prieš taip vadinamas “neišgydomas” arba “sunkiai pagydomas” ligas (vėžį, demenciją ir kitas).

“Vakarų medicina tyrinėja ryšius tik tarp materialių substancijų, kitaip sakant, ryšius tarp „materialių vaistų“ ir „materialaus žmogaus kūno“. Medikus domina, kaip viena materiali substancija, tai yra vaistai, veikia kitą materialią substanciją – žmogaus kūną. Žmonės gydomi taip, tarsi jie būtų mašinos.” Šitaip moderniosios medicinos ribotumus apibūdina Mokytojas Ryuho Okawa, knygos “Stebuklingi būdai įveikti ligas” autorius.

Anot jo, esminis Vakarų filosofija grįstos medicinos ribotumas yra tas, kad žmogus tapatinamas (o dažnai jis ir pats tapatinasi) su fiziniu kūnu. Tačiau fizinis kūnas yra tik transporto priemonė, o tikroji žmogaus esmė yra to automobilio vairuotojas. Žmogus nėra vien automobilis, jis – būtybė, kuri gyvena ir kaip automobilis, ir kaip jo vairuotojas drauge. Tas vairuotojas yra toji žmogaus dalis, kurią vadiname siela, arba dvasia, o paprasčiau kalbant, – tai yra protas. Medicinos srities mokslininkai ir biologai protą dažniausiai laiko smegenų funkcija. Tačiau iš tikrųjų protas nuo smegenų funkcijos skiriasi. Protas yra gyvenanti energija, stipri valia, arba stiprus ketinimas, kuris mąsto ir kuria planus, kokį gyvenimą gyvens naudodamas kūną. Protas – tai gyvybinė energija, peržengianti šio materialaus pasaulio ribas ir turinti kūrybinę galią. Kai proto kūrybiškumas tampa destruktyvus, jis sukuria ligą. “Žmonės, pasitelkę protą, gali sunaikinti savo kūnus. Mes galime susikelti įvairių disfunkcijų ir susikurti ligą. Visi galime susikurti ligą ir visi galime ją išsigydyti.” Tokia yra esminė mintis pateikiama Ryuho Okawos knygoje  “Stebuklingi būdai įveikti ligas”.

Pasak knygos autoriaus, tikrasis gijimas prasideda nuo teisingo požiūrio: žmogus yra dvasinė būtybė, laikinai viešinti šiame pasaulyje dvasinio tobulėjimo tikslais. Stebuklai pradeda vykti, kai tvirtai suvokiame, kad esame dvasinės būtybės ir kad dvasinis mokymasis yra dalis mūsų kasdienybės.

Straipsnis parengtas remiantis Ryuho Okawos knygomis:
“Stebuklingi būdai įveikti ligas” (2016, Mijalba)
“Pakeiskite savo gyvenimą, pakeiskite pasaulį”(2011, Mijalba).

Susiję straipsniai:
Žmogaus proto galia
Vėžio priežastys ir išsigydymas