07 rugpjūčio, 2015

Mirtis ir pomirtinis gyvenimas

Mirtis nėra gyenimo pabaiga. Mirtis yra tik perėjimas į dvasių arba subtilųjį pasaulį, kuris yra tikrieji sielos namai. Šiandieną žemiškuosius dalykus žmonės išmano kur kas geriau nei praeityje, tačiau kai kalbama apie svarbias dvasines temas, tokias kaip mirtis ir pomirtinis pasaulis, galima sakyti, jog praeityje žmonės buvo kur kas labiau apsišvietę. Žinių, susijusių su pomirtiniu pasauliu, mokykloje nemoko ir daugelis žmonių, manydami, kad tai senamadiški paistalai, gyvena nežinioje. To pasekoje kyla įvairiausių nesusipratimų, kai šie žmonės grįžta atgal į Tikrąjį Pasaulį (dar vadinamą subtiliuoju arba dvasių pasauliu).


Tikrasis mirties momentas

Tikrasis mirties momentas yra ne tuomet, kai fizinis kūnas nustoja funkcionavęs, o tada, kai yra nutraukiama “sidabro gija”, jungianti fizinį kūną ir sielą. Tai įprastai įvyksta praėjus dienai po fizinio kūno mirties ir labai priklauso nuo to, kaip greitai žmogus susitaiko su savo mirtimi.


Kur sielos keliauja po mirties?

Maždaug per pirmąsias septynias dienas mirusio žmogaus siela pasilieka arti tos vietos, kurioje ji ar jis gyveno ir bando gyventi savo įprastą gyvenimą žemėje. Priklausomai nuo to, kur keliauja sielos po mirties, jas galima suskirstyti į tris grupes:

1. Sielos, kurios negali grįžti į dvasių pasaulį ir tampa “prie žemės prisirišusiomis dvasiomis” (šmėklomis arba vaiduokliais). Tai tie žmonės, kurie gyveno su stipriai materialistiniu požiūriu į gyvenimą ir neigė pomirtinio gyvenimo egzistavimą, arba išliko stipriai emocionaliai prisirišę prie šio pasaulio dalykų.

2. Sielos, kurios iš karto keliauja Pragaran. Tai žmonės, kurie gyvendami žemėje sėjo blogį ir mirties metu buvo apsėsti (užvaldyti) daugiau nei keturių piktųjų (blogųjų) dvasių. Šios sielos negali grįžti į Dangaus pasaulį ir keliauja tiesiai į Pragaro gelmes.

3. Sielos, kurios su “dvasios vedlės” pagalba grįžta į Dvasių pasaulį. Daugelis mirusių žmonių maždaug septynias dienas po mirties klaidžioja apie savo buvusius namus, tačiau, kai jų sąmonė tampa pakankamai skaidri, “dvasia vedlė” ateina jiems padėti susivokti, kad jie jau mirę. Šiuo atveju “dvasia vedle” gali būti velioniai draugai, pažįstami ar giminės.

Perėjimas į Dvasių pasaulį

Kai žmogus susitaiko su savo mirtimi, “patyrusi dvasia vedlė” ateina jo pasitikti. Priklausomai nuo žmogaus religinių įsitikinimų ar tikėjimo, ši dvasia vedlė velioniui pasirodys budistų vienuolio, krikščionių kunigo ar angelo pavidalu ir ves jį prie Stikso upės, kuri skiria šį pasaulį nuo kito. Ši Stikso upė kiekvienam gali atrodyti skirtingai, tačiau iš esmės, ji reprezentuoja ribą žmogaus sąmonėje. Kirtus šią ribą, į fizinį pasaulį nebegrįžtama. Priklausomai nuo sielos tyrumo ir gebėjimo atsisakyti žemiškųjų prisirišimų, šią ribą kiekvienas įveikia skirtingai.
Galiausiai, kirtęs Stikso upę, žmogus patenka į vietovę, kurią galima pavadinti “Tiesos veidrodžiu”. Tai ekranas, kuriame parodomas visas žmogaus gyvenimas žemėje. Šis “gyvenimo filmas” parodo, koks iš tikro žmogus buvo žemėje: atskleidžia visas jo mintis ir veiksmus. Filmui baigiantis žmogus daugiau ar mažiau pats suvokia savo gyvenimo rezultatą. Jeigu yra pamokų, kurias reikės mokytis iš naujo, jis keliaus į labiausiai tam tinkančią vietą Dvasių pasaulyje.

(Ištrauka iš filmo "Amžinybės dėsniai", sielos sugrįžimas į Dvasių pasaulį)



Dvasių pasaulis atspindi proto būseną

Kadangi Dvasių pasaulyje galioja “traukos dėsnio” taisyklė ir egzistuoja tiktai mintys, žmogaus proto būsena yra vienintelis kriterijus, nusakantis mirusiojo paskirties vietą. Mirusysis keliauja į tą pasaulį, kuriame gyvena taip pat mąstantys žmonės, nesvarbu, ar ta vieta būtų Dangus ar Pragaras.
Taigi, visų gyvenimo žemėje elementų suma nulemia, kur žmogus keliaus po mirties. Pomirtinio gyvenimo kryptis nulemiama remiantis atsakomybės už save taisykle. Gyvendami žemėje, visi žmonės turi pasirinkimo laisvę, o tai kas jų laukia po mirties – tiesiog atspindi jų padarytus pasirinkimus.

Po mirties visiems žmonėms tenka peržvelgti savo gyvenimą, tačiau pradėję šį apmąstymo procesą iš anksto, dvasinę pažangą jie gali padaryti kur kas greičiau.
Būtent to ir moko tikrosios religijos.
 -------------

Straipsniui naudota medžiaga:


Ryuho Okawos knygos:

“The Philosophy of Progress” (Pažangos filosofija)

Susiję straipsniai: