Tą vietą, į kurią pateksime po mirties – kai mūsų
siela atsiskirs nuo fizinio kūno – mes vadiname „kitu pasauliu“. Tačiau koks gi
tas kitas pasaulis? Kas laukia mūsų po mirties? Kadangi daugelis iš mūsų to
nežino, mes labai stipriai prisirišame prie gyvenimo šiame pasaulyje. Jeigu
šimto žmonių paklaustumėte, ar jie nori mirti, devyniasdešimt devyni
tikriausiai atsakytų neigiamai. Ir ne dėl to, kad jiems labai patinka gyventi
šiame pasaulyje, o todėl, kad jie bijo nežinomybės aname. Kaip žinome, yra ir
tokių žmonių, kuriems gyvenimas čia toks nepakenčiamas, kad jie įveikia
nežinomybės baimę ir patys sau atima gyvybę.
Nors tie, kurie bijo mirties, ir tie, kurie, užuot
kentėję, pasirenka mirtį, regis, remiasi skirtingomis perspektyvomis, juos
vienija vienas labai svarbus kriterijus: jie iš esmės nieko nežino apie pasaulį,
į kurį pateks numirę. Jeigu, pavyzdžiui, jums reikėtų perplaukti jūrą ir jūs
neturėtumėte gero žemėlapio, suprantama, jaustumėte nerimą. Tačiau jei toks žemėlapis
būtų ir jei jūs žinotumėte, iš kur plaukiate ir kur link artėjate, kelionė jums
nekeltų jokios įtampos. Esu įsitikinęs, kad mano misija yra paaiškinti žmonėms,
kas atsitinka pomirtiniame pasaulyje, ir vesti juos į kitą krantą.
Tokiais žodžiais Mokytojas Ryuho Okawa pradeda vieną svarbiausių ir
populiariausių savo knygų “Amžinybės dėsniai”, kurioje detaliai perteikiamas
tas pasaulis, į kurį visi sugrįšime po mirties. Mokytojas Okawa šioje knygoje
praskleidžia nežinomybės šydą, o pomirtinį pasaulį, bei perėjimą į jį, aprašo
itin aiškiai ir paprastai.
Tad kas gi atsitinka, kai mirštame? Kaip jau minėjau
kitose savo knygose ir paskaitose, mūsų gyvenimai nėra apriboti to laiko tarpo,
kurį praleidžiame šiame pasaulyje. Sielos egzistencija tęsiasi kitame
pasaulyje. Kai galų gale ateina šio gyvenimo pabaiga, siela fizinį kūną
palieka. Iš pradžių mes net nesuprantame, kas vyksta. Mums atrodo, kad turime
du kūnus – vienas guli lovoje, o kitas laisvai juda aplinkui. Tačiau kai jūs iš
savo laisvai judančio kūno pabandote kreiptis į šalia esančius žmones, šie jūsų
tiesiog nepastebi. Savo didžiai nuostabai, patiriate, kad galite kiaurai
pereiti sienas ir kitus materialius objektus. Kadangi vis dar tapatinatės su kūnu,
gulinčiu lovoje, būnate didžiai priblokšti, kai matote savo kūną išgabenamą į
krematoriumą ar šarvojimo salę. Nežinodami, ką daryti ir kas laukia toliau, jūs
neramiai klaidžiojate aplink savo karstą.
Tuo metu pasirodo jūsų dvasia sergėtoja ir
paaiškina, kas įvyko. Jei jūs, gyvendami Žemėje, netikėjote, kad egzistuoja
pomirtinis pasaulis, jums bus sunku suprasti, ką sako dvasia sergėtoja. Tokiu
atveju tikriausiai Žemėje užsibūsite kelias savaites, kol galų gale dvasia sergėtoja
padės jums susitaikyti su tuo, kas įvyko.
Budistai apeigas mirusiesiems atlieka septintą ir
keturiasdešimt devintą dieną po žmogaus mirties. Taip daroma todėl, kad
mirusiojo žmogaus sielai dar leidžiama pabūti Žemėje dvidešimt trisdešimt dienų.
Šiuo pereinamuoju laikotarpiu siela iš dvasios sergėtojos ir Dvasios Vedlės gauna
nurodymus, kaip nukeliauti į kitą pasaulį. Tačiau tie, kurių saitai su šia Žeme
pernelyg stiprūs, palikti jos nesugeba. Pavyzdžiui, žmonės, kurie yra itin
prisirišę prie vaikų, tėvų, žmonos, vyro ar netgi žemės gabalėlio, namo, turto,
verslo, tampa „prie Žemės prikaustytomis sielomis“ ir ima klajoti po šį pasaulį
kaip vaiduokliai. Jie nežino, jog yra sielos, ir vis dar būna įsitikinę, kad
fizinis kūnas – tai jų tikroji esatis.
Taigi, žinojimas yra labai svarbus. Žinios apie pomirtinį pasaulį
padeda mums ne tik sėkmingai sugrįžti į tikruosius namus ir greičiau ten
apsiprasti, bet ir daryti teisingus pasirinkimus gyvenant čia, žemėje.
Remtasi
ištraukomis iš Ryuho Okawos knygos “Amžinybės dėsniai”.
Susiję
straipsniai:
