Mano požiūriu, viskas – Žemė, Saulės sistema ir net visa
Visata – yra kaip banga, kuri amžinybėje vis priartėja ir atsitraukia. Žmogaus
gyvenimas Žemėje yra labai neilgas, trumpalaikis momentas. Ir vis tik, kiek
žmonių žino ir tiki tuo, kad jie iš tikrųjų gyvena amžinai? Kai pagalvoju apie
tai, jaučiuosi bejėgis, kaip žmogus mėtantis akmenis į bekraštį vandenyną. Kaip
bebūtų, aš privalau kalbėti Tiesą.
Daugelis žmonių yra labai
prisirišę prie minties, kad Žemė arba šis pasaulis yra jų amžinieji namai. Dėl
to jie gali galvoti apie save arba savo gyvenimą iš esmės tik pasaulietiniu
požiūriu. Tačiau, jeigu atidžiai klausysite, ką aš jums vis sakau, jūs tikrai suprasite,
kad mes, žmonės, iš esmės esame dvasinės būtybės. Ir mūsų tikroji prigimtis
nėra fizinis kūnas, o dieviška būtybė, dvelkianti jame.
Religijos paskirtis yra
priminti mums mūsų tikrąją prigimtį ir padėti mums vėl atrasti pamirštą Tiesą. Ji
turi priminti mums mūsų tikruosius namus, sielos namus. Tai yra visiškai
normalu, kad mes norime vėl atrasti savo tikruosius namus ir tikruosius save.
Dėl to ir yra religija ir įvairiausi akademiniai mokslai, moralinės taisyklės
ir mokymai. Kai žiūriu į visus šių laikų pasaulio mokymus, mane apima jausmas,
kad visos pastangos, kurias dėjo šviesos dvasios vedlės nuėjo perniek. Atrodo,
kad žmonės niekuo daugiau nepaaugo, tik jų padaugėjo ir dabar judame link
nuopuolio.
Visų pirma buvo Dievas. Savo
valios galia Dievas sukūrė Visatą, Saulės sistemą ir Žemę. Norėdamas sukurti
gyvybę, kuri galėtų galvoti ir veikti pagal savo laisvą valią, Dievas sukūrė
žmones. Mūsų protėviai, Dievo vaikai, pažadėjo, kad Dievo sukurtame pasaulyje
jie gyvens pasiremdami Dievo mokymais, kaip įstatymais. Gavęs šį pažadą, Dievas
davė žmonėms amžinąjį gyvenimą. Jeigu mūsų pažadas būtų lengvai sulaužomas,
Dievas mums niekada nebūtų davęs amžinojo gyvenimo. Žinodamas, kad žmonės yra
linkę klysti, Dievas mums davė amžinąjį gyvenimą ir pažadėjo leisti mums vis iš
naujo atgimti Žemėje, kad mes galėtume dvasiškai tobulėti.
Tačiau, nors Dievas labai
gerai prisimena savo pažadą, dabar gyvenantys žmonės, pirmųjų sukurtų sielų
palikuonys, panašu, pažadą visiškai pamiršo. Nors Dievas ir gali nuraukti savo
pažadą, kai mes nesilaikome savo žodžio, Dievas vis vien laikosi savo pažado. Net
ir tada, kai žmonės Jį vėl ir vėl išduoda, Dievas ramiai mus stebi amžinybėje.
Dėl to mums yra būtina prisiminti savo tikrąją paskirtį ir savo gyvenimo
tikslą.
Ši informacija neturėtų jūsų
slėgti. Aš tiesiog sakau, kad mes neesame būtybės atsiradusios atsitiktinai,
atsitiktinai išsimėtę, kaip sudužęs indų rinkinys. Esmė yra ta, kad kai mes
suvokiame, kad mūsų tikroji prigimtis yra dvasinė ir amžina, į viską gyvenime
pradedame žiūrėti kitaip. Kai suprasite šią tiesą, pasikeis jūsų gyvenimo
vertė, tarsi padirbtas papuošalas pavirstų tikru deimantu. Tiesą sakant, jūsų
gyvenimas yra tikras deimantas, bet jūs klaidingai save matote kaip kažką
menkaverčio. Kai suprasite, kad neteisingai matote, pasirodys tiesos šviesa.
Turiu dar ir dar kartą kartoti,
kad nors ir atrodo, jog šis pasaulis, kuriame dabar gyvename, yra tikrieji
namai, tačiau tikrai ateis laikas, kai šį pasaulį reikės palikti. Nei vienas
šios knygos skaitytojas negyvens daugiau kaip 100 metų. Tai nėra pasaulis,
kuriam jūs priklausote. Jūsų tikrasis pasaulis yra sielos namai, iš ten jūs
atkeliavote čia prieš keletą dešimtmečių, kad gėlėtumėte gimti šiame pasaulyje.
Versta iš Ryuho
Okawos knygos, „The Philosophy of Progress“ („Tobulėjimo filosofija“).
