Savižudybės pasekmė – didelė sielos kančia po mirties

Lietuvoje per metus nusižudo 1000 žmonių, o pagal Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenis, pagal savižudybių skaičių Lietuva jau kelinti metai iš eilės užima antrąją vietą pasaulyje. Tai nepaprasatai liūdinantys rodikliai, bylojantys, jog savižudybės pervencijos mūsų šalyje nėra arba ji neveiksminga. Tą įrodo ir faktas, jog savižudybę renkasi ne tik turintys menką išsilavinimą ar ekonominių problemų kamuojami žmonės, bet ir tokios ryškios asmenybės, kaip aktorius Vytautas Šapranauskas, neseniai savo noru pasitraukęs iš žemiškojo gyvenimo …

Ar įmanoma rasti efektyvią priemonę savižudybių problemai spręsti, neturint dvasinės perspektyvos – t.y. žinių apie pomirtinį gyvenimą ir dvasių pasaulį?

Nors žmonės ryžtasi savižudybei dėl skirtinų priežasčių, tačiau beveik visi, kurie apie tai mąsto, savižudybę pasirenka kaip būdą pabėgti nuo vienokių ar kitokių gyvenimo kančių. Jie tikisi, jog gyvenimas po mirties bus lengvesnis. Tačiau ar tie žmonės rinktųsi savižudybę savo gyvenimo problemoms spręsti, jeigu žinotų, kas jų laukia po mirties?

Žmogaus siela yra nemirtinga ir net sunaikinus fizininį kūną, siela ir toliau gyvena. Sielos esmė yra protas (širdies protas), o proto būsena apsprendžia, kur žmogaus siela keliauja po mirties.

Žmonės, nutraukę savo žemiškąjį gyvenimą, dažniausia nežino šios dvasinės tiesos arba netiki, jog egzistuoja gyvenimas po mirties. Dėl šios priežasties jų sieloms labai sudėtinga grįžti į aukštesnius dvasių pasaulio lygmenis, todėl dažniausiai jos lieka klajoti žemėje kaip “pasiklydusios sielos”, kurios nesuvokdamos, kad jau mirė, vėl ir vėl mėgina nusižudyti. Nusižudžiusių žmonių sielos dažnai pasilieka savo savižudybės vietoje ir negalėdamos pačios nusižudyti, ieško “aukų” –žmonių, kurių protai yra varginami įvairių problemų ir negatyvių emocijų. Tokiems žmonėms savižudžių dvasios perduoda savo mintis apie savižudybę ir to pasekoje, jie nutraukia savo gyvenimus toje pačioje vietoje. Taip yra sukuriamas “savižudžių traukos laukas” – vietos, kuriose įvyksta daug savižudybių. Savižudžio dvasia klaidžioja žemėje iki jo sielos suplanuoto natūralios mirties laiko. Jei siela, prieš ateidama į šį pasaulį, buvo nusprendusi gyventi žemėje septyniasdešimt metų, bet nutraukė savo žemiškąjį gyvenimą būdama trisdešimties, tai dar keturiasdešimt metų ji turės praleisti kančiose klajodama žemėje iki kol galės sugrįžti į savo tikruosius namus - dvasių pasaulį.

Savižudybės pasekmė – didelė sielos kančia po mirties. Nesižudykite, nes savižudybė neverta to skausmo, kurį patirsite po to. Žmogaus esmės – proto arba mąstymo nužudyti neįmanoma – jį galima tik pakeisti.

Kančios šaltinis šiame gyvenime dažniausia yra egoistiniai troškimai, pasaulėžiūra koncentruota į save ir šio pasaulio vertybes. Jei visi pripažintų faktą, kad žmogaus gyvenimas žemėje yra ne kas kita, kaip mokykla sielai, tikrai rastų jėgų atsikratyti savo prisirišimų, išdidumo, tuštybės ir sunkiomis akimirkomis viską vėl pradėt iš naujo.

Norėčiau, kad kuo daugiau žmonių pamatytų šitą video klipą…

Straipsnio medžiaga remiasi Ryuho Okawos knyga "The Mystical Laws". 

Susiję straipsniai:

Apie pomirtinį savižudžio gyvenimą.

Pomirtinis Pasaulis.

Apie gyvenimą mirties momentu.

Dvasiniai trikdžiai ir apsėdimas - reali problema.

Reinkarnacija – mūsų sielų evoliucinis kelias

Tie kurie domisi dvasiniais mokymais, filosofijomis ir keliais, tikrai bus girdėję apie žmogaus sielos reinkarnaciją – daugelį gyvenimų čia, žemėje. Tačiau galbūt ne visiems dar pavyko rasti tenkinančius atsakymus į klausimus: “Kodėl turime kūną ir sielą?” “Kodėl negalime gyventi kaip sielos ir šiame pasaulyje?“„Kodėl turime patirti daugelį reinkarnacijų?” “Kodėl mes apie tai nieko nežinome, kol esame gyvi?”

Viliuosi, jog ši trumpa ištrauka iš Ryuho Okawos knygos “Amžinybės dėsniai” padės rasti gana aiškius atsakymus į šiuos fundamentalius egzistencinius klausimus.  Aiškindamas reinkarnaciją, Mokytojas Ryuho Okawa rašo:

“Perėjimas iš kūniško gyvenimo į dvasinį gali būti palygintas su cikados ar drugelio metamorfoze. Daug metų gyvenusi po žeme, cikados nimfa (lėliukė) įkopia į medį, nusimeta išorinį apvalkalą ir pakyla į dangų. O žalias vikšras, ropojantis lapu, vieną dieną virsta nuostabiu drugeliu. Dievas sukūrė tokį cikadų ir drugelių gyvenimo ciklą, kad parodytų žmonėms, kas yra reinkarnacija. Kaip kai kurie vabzdžiai keičia savo formą, taip mes evoliucionuojame dvasiškai reinkarnuodami tarp šio ir dvasių pasaulio. Vikšras turi daugybę trumpų kojyčių ir godžiai ryja lapą, bet jis virsta drugeliu ir laisvas pakyla į dangų. Tai mums yra raktas, leidžiantis suprasti, kaip vyksta žmonijos evoliucija.

Kodėl Dievas sukūrė būtent tokią tvarką – juk lengvai galėjo padaryti taip, kad drugeliai skraidytų iš karto, kai tik atsiranda šiame pasaulyje. Tai yra Dievo atjautos pavyzdys. Patyrę žemiškojo gyvenimo apribojimus, mes geriau įvertinsime, koks stebuklas yra skraidyti. Dievas nori, kad mes žinotume, jog šitoks džiaugsmas mūsų laukia dvasių pasaulyje. Jūs gal ir nenorite gimti drugeliu, tačiau puikiai galite įsivaizduoti, kaip drugelis džiaugiasi nardydamas po dangų. Kita vertus, Dievas dovanojo drugeliams laimę, kurios žmonės šiame gyvenime patirti negali. Tai irgi yra Dievo atjautos pasireiškimas – šįkart atjauta skirta drugeliams.

Dabar mūsų sielas varžo fiziniai kūnai, bet mes juos galų gale nusimesime. Ir tada visiškai suprasime, kaip nuostabu būti dvasine būtybe. Šiame materialiame trijų dimensijų pasaulyje mūsų norai išsipildo tik per tam tikrą laiko tarpą, todėl jaučiamės nusivylę, išsekę, mums atrodo, kad nieko nesugebame. O štai dvasių pasaulyje mūsų mintys materializuojasi akimirksniu. Kai visą gyvenimą sunkiai vargę trijų dimensijų pasaulyje grįžtame į dvasių pasaulį, jį imame vertinti dar labiau.

Reinkarnacijos sistema yra Dievo mums nutiestas dvasinės evoliucijos kelias. Nepatyrę šios dvasinės metamorfozės – nepakilę į kitą lygmenį – taip pat nepatirsime tikros laimės. Kaip dvasinių būtybių, mūsų esminė prigimtis tokia pat kaip Dievo. Sugebėti savyje pajusti Dievo prigimtį yra nepaprastas dalykas, ir tas potyris prasideda čia, šiame nuostabiame pasaulyje, kuriame mes gyvename.” 

Išminties žiupsnelis iš Ryuho Okawos knygos “Amžinybės dėsniai” (2013, Mijalba).

Pomirtinis interviu su Margaret Tečer (Thatcher)

Prieš mėnesį šį pasaulį palikusi buvusi Didžiosios Britanijos Ministrė pirmininkė Margaret Tečer (Margaret Thatcher) buvo viena ryškiausių Anglijos politikų, išdrįsusių ryžtingai veikti ir įgyvendinti net ir pačius nepopuliariausius sprendimus, kryptingai vesdama šalį politinės ir ekonominės gerovės link.

Praėjus vos 19 valandų po jos (Margaret Thatcher) mirties š. m. balandžio 8 -ąją, Happy Science prezidentas ir įkūrėjas Mokytojas Ryuho Okawa, išsikvietė ponios Tečer (Thatcher) dvasią į Happy Science centrinę būstinę, kad sužinotų jos mintis aktualiais tarptautinės politikos ir ekonomikos klausimais.

Kaip ir buvo tikėtasi, interviu pradžioje Margaret Tečer (Margaret Thatcher) sunkiai susigaudė kas vyksta, nes nelabai dar suvokė, jog ji jau mirusi (žr. pastabą). Tačiau, po keletos minučių, ji vėl atgavo savo “geležinės ledi” charakterį ir noriai dalijo savo nuomonę Europos Sąjungos, socializmo, Japonijos saugumo ir kitais klausimais.

Pastaba: Siela įprastai palieka kūną praėjus 24 val. nuo žmogaus biologinės mirties momento, nes tik tada nutrūksta taip vadinama “sidabro gija”, kuri jungia sielą su kūnu. Tai ir yra tikrasis žmogaus mirties momentas.

Margaret Tečer (Thatcher) nuspėjo Europos Sąjungos problemas

Thatcher: Aš negalėjau suprasti Europos Sąjungos (EU). Aš nepritariu tokio tipo grupinei ekonomikai. Nepriklausomoms valstybėms labai svarbu būti savarankiškoms šalies valiutos politikos atžvilgiu. Daugiau nei 20 šalių įstojo į Europos Sąjungą, kuri naudoja Eurą. Tai invazija į Didžiosios Britanijos nepriklausomybės politiką. Aš manau, kad šalies nepriklausomybei labai svarbu turėti teisę išleisti savo valiutą. Pavyzdžiui, jei jūs Japonijoje naudotumėte JAV dolerius, jūs nebūtumėte nepriklausomi. Japonoja būtų viena iš JAV valstijų, kuri priklausytų nuo fiskalinės Amerikos ekonomikos politikos. Tai nėra gerai. Aš prieštaravau tokio tipo sistemai, bet mano kolegos, draugai ir kiti politikai, su manimi nesutiko. Taigi mūsų nuomonės buvo gana skirtingos. Aš negalėjau suprasti Europos Sąjungos (EU) sistemos, ir girdėjau, jog Europos sąjunga dabar jau griūva. Galima sakyti, kad aš tą griuvimą numačiau. Aš nuspėjau Europos Sąjungos (EU) ateitį. Taigi, jei norite likti nepriklausomi, nenaudokite Kinijos jenų, Amerikos dolerių ar kitų šalių valiutų.

Kodėl Margaret Tečer (Thatcher) kovojo prieš profsąjungas ir priešinosi socializmui?

Thatcher: Tinginystė. Jiems patinka tingėti. Aš pati užaugau viduriniosios klasės šeimoje, todėl darbštumas buvo vienintelis būdas ko nors pasiekti. Mano mąstymas galėjo transformuoti Didžiąją Britaniją į tobulą ir ateitį orientuotą šalį. Profsąjungos leidžia sau žaisti ir nededa pastangų, kad pasiektų sėkmę, uždirbtų pinigų, ar užsitarnautų garbę. Pasaulyje galioja pasiaukojimo dėsniai. Tai reiškia, kad norėdami gauti kažką svarbaus ir garbingo, turite būti darbštūs, turite daug dirbti ir būti pavyzdžiu jus sekantiems žmonėms. Profsąjungų sistema griauna Didžiąją Britaniją iš pagrindų. Galiausiai ji nuves šalį į krizę. Tai politikos ir filosofijos problema. Aš niekada nemėgau pataikavimo sau ir blogų žmonių. Dėl šios priežasties aš buvau vadinama “Geležine ledi”.

Kokios ekonominės politikos turėtų laikytis vyriausybės, kad vestų savo šalis į ekonominį klestėjimą?

Thatcher: Nereikia didelės vyriausybės, nes pagrindinė jos veikla turėtų būti pagalba privatizuojant pramonės šakas. Dabar yra per daug įstatymų, kurie stabdo privačių kompanijų augimą, todėl būtina jas išlaisvinti ir išmokyti kovoti už save, kad jos klestėtų.

Šio interviu pabaigoje Margaret Tečer (Margaret Thatcher) taip pat atskeidė, jog jai vadovaujant šaliai, jos dvasiniu įkvėpėju buvo Arkangelas Mykolas (Saint Michael), o savo praėjusiame gyvenime ji buvo Vokietijos kancleris Otas fon Bismarkas (Otto von Bismarck).

Taigi, geležinis charakteris išugdomas ne per vieną gyvenimą žemėje...

Straipsniui naudota medžiaga iš tiklalapio TheLibertyWeb

Sielvartas ir skausmas – mūsų sielų maistas

Nors kai kurios filosofinės mokyklos tvirtina, kad skausmas ir sielvartas tėra iliuzija ir kaip reiškiniai neegzistuoja, tai netiesa. Tiesa ta, kad Pirmapradis Dievas yra tobulas ir Jam nieko netrūksta. Jam nereikia nei augti, nei tobulėti. Jis pats yra pati didžiausia laimė ir pati didžiausia meilė, didžiausias gėris, galutinė tiesa ir absoliutus grožis. Jis jau įkūnija visas šias savybes, todėl Jis negali dar labiau jų išvystyti ir pajausti augimo džiaugsmo. Jam to nereikia. Tačiau dėl begalinės savo išminties Jis tą galimybę suteikė mums.

Pirmapradis Dievas sukūrė didžiąją visatą tarsi kraštovaizdžio architektas. Čia jis padėjo uolą, ten suformavo vandens telkinį ir prileido į jį žuvų, prisodino įvairių rūšių bei dydžių medžių (kai kurie jų veda vaisius) ir netgi pasėjo žolių bei piktžolių. Kai kurie Dievo sukurti dalykai mums gali atrodyti netobuli. Tačiau Jis sukūrė tokią aplinką, kokios troško. Jam patiko, kad būtų šiek tiek žolių ir piktžolių. Jam patiko turtinga įvairovė, todėl Jis sukūrė kalnus, kalvas, kyšulius, taip pat slėnius ir žemai telkšančias pelkes. Viskas visatoje buvo sukurta pagal Jo norus. Kūrinijos įvairovė yra ženklas, kad Pirmapradžiui Dievui tai patinka.

Skausmui ir sielvartui leidžiama egzistuoti trečiojoje, ketvirtojoje ir penktojoje dimensijose (žr.pastabą) esant tam tikroms sąlygoms. Taip sutvarkyta ne todėl, kad skausmas ir sielvartas būtų „geri iš prigimties“ – jie suteikia mums galimybę augti dideliais šuoliais. Kai norite ką nors pasiekti ar patirti, bet jums nepasiseka, pajuntate skausmą ir nuliūstate. Taip pat skaudžiai nusiviliate ir pajuntate didį sielvartą, kai jūsų pastangos duoda visai priešingą rezultatą nei tikėjotės. Tačiau Pirmapradis Dievas, mūsų potyrių architektas, numatė, kad ašaros egzistuos ne šiaip sau, be jokio tikslo. Mūsų prakaitas, sunkus triūsas ir nusivylimas turi paskatinti mus kilti į aukštesnį lygmenį.

Kai smarkiai stengiamės, pagerėja mūsų nuotaika – panašiai kaip ilgų distancijų bėgiko. Todėl į šį pasaulį neturėtume žvelgti kaip į nelaimių vietą, kupiną skausmo ir sielvarto. Verčiau supraskime, kad skausmas ir sielvartas atlieka „galąstuvo“ vaidmenį. Tuo „galąstuvu“ mes šlifuojame savo sielas, kad šios taptų geresnės ir gražesnės. Esame neapdirbti deimantai ir blizgesį įgauname tik tada, kai mus nupoliruoja gyvenimo sunkumai. Be tokių sunkumų neįgautume nuostabaus spindesio ir neišsiskirtume iš kitų akmenų.

Skausmas ir sielvartas skatina mūsų sielas augti, tačiau tai nėra amžini dalykai – jie tik trumpalaikės patirtys, skirtos mūsų sieloms ugdyti. Galiausiai mums visiems skirta nukeliauti į pasaulį, kur viešpatauja džiaugsmas ir žavesys – į amžinos laimės pasaulį, į begalinį rojų.

Pastaba: Trečioji dimensija - tai materialus pasaulis, kuriame mes gyvename, o ketvirtoji ir penktoji dimensijos tai jau dvasių pasaulio sritys, tiesa, nelabai aukštos.

Ištrauka iš Ryuho Okawos knygos “Amžinybės dėsniai” (2013, Mijalba).