Išminties iššūkis

“Nustokite tenkintis pernelyg paprastomis šio pasaulio žiniomis.

Priežastis dėl kurios gimėte šiame pasaulyje yra įgyti išminties, išeinančios už šio pasaulio ribų, visuotinės Tiesos. Tai ir yra tikroji išmintis.”

Tokias žodžiais Mokytojas Ryuho Okawa užbaigė vieną svarbiausių 2013 m. skaitytų paskaitų pavadinimu “Išminties iššūkis” (“The Challenge of Wisdom”), kurią gruodžio 14 d. skaitė daugiatūkstantinei auditorijai Mahakuri Messe centre Japonijoje.

Paskaitos pradžioje, padėkojęs visiems Happy Science nariams už šiuos metus, Mokytojas Okawa kalbėjo apie šiuolaikinio pasaulio būklę:

"Šiame amžiuje pasaulis labai sudėtingas ir stipriai pažengęs. Mokslas labai specializuotas ir suskaidytas. Žmonės, įvaldę tam tikrą specialybę, nesuvokia bendro vaizdo ir negali atsakyti į tokius paprastus klausimus kaip šie: “Kas yra žmogus?” “Kodėl žmonės gimsta šiame pasaulyje?” “Iš kur mes ateiname ir kur iškeliaujame?”Dabar yra daug daugiau specialistų, nei kas galėjo įsivaizduoti 100 ar 200 metų atgal. Visi jie savimi pasitikintys tiek savo srityse, tiek ir darbuose. Tačiau jei jų paklaustų: “Kas jūs esate?”, “Ką tiksliai reiškia frazė “aš esu žmogus?”, tik labai nedaugelis galėtų atsakyti į šiuos klausimus."

Kalbėdamas apie šiuolaikines tendencijas, Ryuho Okawa pabrėžė:

“Šiuo metu pasaulyje yra daug šnekama apie informacijos paviešinimą ir teisę žinoti. Žinoma, tai svarbu. Tačiau, aš noriu pasakyti, jog “teisė žinoti” turi apimti ir dalykus, susijusius ne tik su šiuo pasauliu. Kiekvienas žmogus privalo žinoti, kas jis yra; kodėl jis dabar gyvena; kodėl jis pasirinko tokią fizinę formą, turi tokius gebėjimus, talentus ar roles ir dabar gyvena; kodėl jis laimingas, liūdnas, kenčiantis ar švelnios širdies? Kodėl žmonės net ir norėdami, nenustoja dėti pastangas? Kodėl jie siekia nors vienu ar dviem žingsniais patobulėti dvasiškai? Ir kodėl, jeigu žmonės šiame pasaulyje yra gimę atsitiktinai, yra tokių, kurie stengiasi duoti meilę kitiems? Kodėl yra žmonių, kurie bando mylėti daugelį kitų?”

Apžvelgdamas šiuolaikinio mokslo teikiamą naudą ir tikrąją jo paskirtį, Mokytojas Okawa akcentavo ir jo trūkumus:

“Šiame amžiuje galybė akademinių disciplinų yra mokoma įvairiuose universitetuose. Žinios įgytos šiose akademinėse disciplinose tapma išsilavinimu. Išsilavinimas tampa smegenų galia arba mąstymo jėga, kuri panaudojama šio pasaulio pažangai ir patogumui kurti.

Kurti geresnį ir patogesnį pasaulį yra svarbu. Pasaulyje yra žmonių, kenčiančių dėl maisto nepritekliaus, žmonių, neturinčių pastogės, neturinčių pakankamai geriamo vandens, žmonių negalinčių pasirūpinti savo šeimos sveikata, vargstančių šalių, kurios net ir norėdamos negali nutiesti kelių ar tiltų.

Labai svarbu suteikti naujų žinių ir mokslo teikiamos pažangios išminties tokiems žmonėms, kad juos išgelbėti ir padėti jiems tobulėti. Tačiau mokslui reikalinga aukštesnė galia. Jam reikalinga išmintis.

Kam reikalingas mokslas?

Kam reikalingos žinios?

Kuriam galui tampate protingais ir esate gerbiami, kaip specialistai?

Tie, kurie užsitarnavote kitų pagarbą dėl savo turimų žinių apimties, žinokite, kad jūsų pasisakymai gali arba daugelį išgelbėti arba suklaidinti.

Žinios kaipo tokios yra neutralios. Gali atrodyti, jog pačios žinios tarnauja kažkokiam tiksliui, tačiau žinios gali sužaloti žmones arba padaryti juos laimingus.

Tik išminties galia padeda atskirti, ar tam tikros žinios teiks žmonėms laimę, ar atneš tik skausmą ir kančią.”

Kalbėdamas apie išminties šaltinį, Mokytojas Okawa neatmetė mokslo ir kasdieninių patirčių svarbos, tačiau pabrėžė, jog išminties pradžia yra teisingas požiūris į save ir į šį pasaulį:

“Žmonės yra tarsi nuolatiniai keliautojai tarp dviejų: šio ir kito pasaulių. Jei žmonės į šį pasaulį žiūri tik iš materialaus, diskriminuojančio požiūrio pozicijų, jie pradeda skirstyti ar net diskriminuoti žmones pagal jų odos spalvą, pajamas, socialinį statusą, išsilavinimą ar gimino vietą. Tačiau, jei jie sugebėtų žvelgti į šį pasaulį iš aukštesnės perspektyvos, t.y. dvasinio pasaulio akimis, toks skirstymas ar diskriminacija būtų beprasmiški.”

Išsakęs savo nuomonę dėl kitų pasaulio ir Japonijos problemų, savo paskaitą Mokytojas Okawa užbaigė šiais žodžiais: 

“Nustokite tenkintis pernelyg paprastomis šio pasaulio žiniomis.

Priežastis dėl kurios gimėte šiame pasaulyje yra įgyti išminties, išeinančios už šio pasaulio ribų, visuotinės Tiesos. Tai ir yra tikroji išmintis.”

“Žmonės, kurie sulaukia akademinio pripažinimo, dažnai stokoja dėkingumo ir meilės viso pasaulio žmonėms. Jie yra šalti, savanaudžiai, siekiantys kitų pripažinimo. Aš trokštu, kad žmonės, kurie mokėsi ir yra išsilavinę, įgytų ir gebėjimą mylėti daugelį kitų.

Dėl to šiandieną ir kalbu apie “Išminties iššūkį”.

 Prašau, suvokite amžinąją Tiesą ir nelaikykite jos tik sau. Naudokite ją, kad sukurti utopiją savo aplinkoje, šalyje ir pasaulyje.”

Jėzus Kristus apie meilę ir neapykantą

(Ištrauka iš Jėzaus Kristaus dvasinio pranešimo, perduoto 1987 m. lapkričio 5d. per Mokytoją Ryuho Okawą.)

Žmonės jaučia dvi pagrindines emocijas: meilę ir neapykantą. Šios emocijos egzistuoja priešingose spektro polių pusėse. Tačiau, nors meilė ir neapykanta atrodo priešingos, iš esmės abiejų šių emocijų šaknys yra tos pačios. Abi kyla iš sąsajos su meilės principu: meilė gimsta tuomet, kai jūs pripažįstate ir laikotės meilės principo, o neapykanta gimsta, kai meilės principą jūs neigiate ir ignoruojate. Kitaip tariant, neapykanta yra emocija, kuri tarsi kamštis užkemša ir sustabdo meilės tėkmę. Kai jūs tą kamštį atkemšate ir neapykantą paleidžiate, meilė vėl pradeda tekėti. 

Kokiais atvejais žmonės jaučia neapykantą? Mes jaučiame neapykantą, kai kiti nesielgia taip, kaip mes norėtume. Priešiškumas kyla, kai mes negalime kontroliuoti kitų, kad jie elgtųsi pagal mus. Galiausiai neapykanta yra pyktis, kylantis, kai jūs ko nors tikitės iš kitų, o šie nepateisina jūsų lūkesčių, t. y. jus nuvilia.

Tokiu atveju mums reikia patyrinėti ir išskirti neapykantos šaltinį. Nors ir kitokia forma, neapykanta yra troškimas gauti meilės. Žmonės, jaučiantys neapykantą, išties vienokiu ar kitokiu būdu siekia būti mylimi, gerbiami ar labiau vertinami. Kupini neapykantos žmonės jaučia meilės alkį. Jie dar nepasiekė to lygio, kai patys gali duoti meilę kitiems.

Priešingai, žmonės, gyvenantys dėl meilės, elgiasi visiškai kitaip – už savo duodamą meilę jie nesitiki nieko. Nenori nieko už tai gauti. Jie trokšta tik duoti. Šie žmonės tik duoda, duoda ir duoda. Kodėl jie dalija be ribų? Ogi todėl, kad žino, kiek daug yra gavę iš Dievo. Jie stengiasi duoti kitiems, nes patys jaučiasi palaiminti. Iš tikrųjų ši “duodamos meilės” cirkuliacija yra tikroji meilės esmė.

Tada kas yra meilės pradžių pradžia? Meilė gimsta tada, kai jūs suvokiate, kad viskas jums yra duota, ir jaučiatės už tai dėkingi. Meilės, kurią gaunate, suvokimas ir dėkingumas už ją, skatins jus duoti meilę kitiems.

Tie, kurių protuose šėlsta neapykantos liepsnos, giliai pažvelkite į savo širdis ir atsakykite į šiuos klausimus: ar jaučiate dėkingumą už tai, kas jums yra duota? Ar jaučiatės dėkingi Dievui? Ar esate dėkingi tiems, kurie jūsų gyvenimą daro įmanomą? Prašau, gerai apmąstykite šiuos klausimus. Žinokite, kad ten, kur nėra dėkingumo, nėra ir meilės.

Mes turime duoti kitiems, nes Dievas mums jau labai daug davė. Nepaisydami to, kiek visko Dievas duoda žmonėms, jie ir toliau to nemato. Užuot pamatę, jie tik siekia gauti kuo daugiau meilės iš kitų. Meilės troškimas ir reikalavimas, kad kiti žmonės jums tarnautų, prieštarauja žmogaus esmei. Gyvenimas su meile ir dėl meilės yra pats nuostabiausias siekis.

Galiausiai neapykanta žaloja ne tik kitus žmones, bet ir jūsų pačių dieviškąją prigimtį. Kadangi neapykanta pridaro daug žalos, mes privalome jos atsisakyti. Pasaulyje pilna individų, turinčių skirtingus charakterius ir įvairiai mąstančių, todėl noras kiekvieną jų kontroliuoti, akivaizdžiai sukels rūpesčių.

Netgi pats Dievas neverčia Savo žmonių elgtis taip, kaip Jam patinka. Jis leidžia Savo žmonėms mąstyti, kalbėti ir elgtis savo nuožiūra.

Žmonės kalba, elgiasi ir netgi kuria daug filosofijų, kurios prieštarauja Dievo Valiai. Tačiau Dievas ir toliau rūpinasi visais žmonėmis. Kaip ir saulė, Dievas be paliovos teikia šviesą, šilumą ir lietų, kurie yra būtini aprūpinti žmones gausiu derliumi. Tiekdamas grūdus, Dievas neskirsto žmonių į dorus ir nedorus. Dievas nesiunčia daugiau lietaus į tų laukus, kurie yra dori, ir mažiau lietaus į tų, kurie yra blogi. Dievas visus žmones aprūpina vienodai.

Prašau, pamąstykite apie tai. Niekada negalvokite, kad Dievas atstumtų ką nors tik dėl to, kad jis ar ji yra blogas. Dievas nėra maloningesnis gėriui nei blogiui. Dievas maitina net ir tuos, kurie blogai elgiasi, mintija blogas mintis ar piktai kalba. Turite tai suprasti.

Kaip galite teisti kitus žmones, kai Pats Dievas jiems atleidžia? Neteiskite kitų, kad ir patys nebūtumėte teisiami. Nevadinkite žmonių blogais ar neteisiais. Tikėkite tuo, kad Dievas nuolat rūpinasi visais žmonėmis – netgi ir tais, kurie suklydo.

Netgi ir tie, kurie nuskriaudė kitus, nėra visiškai blogi. Nė vienas šiame pasaulyje nėra visiškai blogas, absoliutus nusidėjėlis. Tiesiog tie žmonės tokiu būdu ginasi baimindamiesi, kad kiti juos nuskriaus. Kad užtikrintų savo saugumą, užbėgdami už akių, jie kritikuoja ar kalba blogai apie kitus. Iš tikrųjų daugelis žmonių veikia iš gynybinių paskatų. Tačiau tokie veiksmai prieštarauja Dievo protui.

Į neapykantą turite atsakyti meile. Pyktį atremkite šypsena. Nuožmius žodžius pasitikite tyla. Tokiais veiksmais praktikuosite Dievo meilę.

Versta iš Ryuho Okawos knygos “The Resurrection of Love ~ spiritual messages from Jesus Christ”.

Nelsono Mandelos atsisveikinimo žodžiai

Pietų Afrikos apartheido judėjimo ikona ir pirmasis juodaodis prezidentas, Nelsonas Mandela, atsisveikino su šiuo pasauliu 2013 m. gruodžio 5 d., sulaukęs garbaus 95 metų amžiaus.

Dėl atviro nepaklusnumo baltaodžių mažumos valdžiai, jis  buvo įkalintas 27 metams. 1990 metais išėjęs iš kalėjimo, jis ir toliau kovojo prieš įteisintą rasinę segregaciją. Jo kova išlaisvino Pietų Afriką iš baltaodžių viešpatavimo. Nepaisant sunkumų, izoliacijos ir priespaudos, kurią jam teko patirti įkalinimo ir kovos metais, Mandela širdyje nelaikė neapykantos ir 1994 metais tapo savo šalies prezidentu.

Praėjus 6 val. po jo mirties, norėdama perduoti savo atsisveikinimo žodžius ir įrodyti, jog pomirtinis gyvenimas egzistuoja, Nelsono Mandelos siela aplankė Mokytoją Okawą – Happy Science įkūrėją.

Toliau pateikiami šio dvasinio pranešimo-interviu fragmentai.

Pomirtinis interviu su Nelsonu Mandela

Nelsonas Mandela atskleidė, kad jam tik mirus, jį aplankė Margaret Tečer (Margaret Thatcher) ir Džonas Fidžeraldas Kenedis (John Fidzgerald Kennedy), ragindami jį perduoti savo mintis žmonėms per mokytoją Ryuho Okawą. Taigi, šio žymaus žmogaus siela nusprendė aplankyti Mokytoją Okawą, kad pasauliui pateikti dar vieną įrodymą, jog pomirtinis gyvenimas iš tikrųjų egzistuoja. (Pomirtinės Margaret Tečer mintys taip pat buvo perduotos per Mokytoją Okawą.)

Po fizinio kūno mirties, 24 val bėgyje, siela vis dar yra susijungusi su kūnu per taip vadinamą “sidabro giją” ar “sidabro siūlą”. Todėl įprastai, Mokytojas Okawa, dvasinius pranešimus perduoda tik praėjus 24 val. po žmogaus mirties. Tačiau šis dvasinis interviu buvo įrašytas praėjus tik 6 val. – t.y. sielai dar esant susijungusiai su kūnu. Tai buvo įmanoma, nes Nelsonas Mandela suvokė šį dvasinį mechanizmą. Jis taip pat atskleidė, kad žino Happy Science ir netgi skaitė kai kurias Mokytojo Okawos knygas.

Kas Nelsonui Mandelai padėjo nepalūžti per 27 įkalinimo metus?

Paklaustas, kaip jam pavyko nepalūžti per 27 įkalinimo metus, Mandela atsakė: “Tai buvo Dievo siųstas išbandymas man. Aš atlaikiau išbandymus, nes sugebėjau palaikyti mažą viltį ateičiai ir meilės šviesą širdyje. Kiekvieną dieną meldžiausi Dievui už žmones tapusius baltaodžių rasizmo aukomis.”

Kas vedė Mandelą iš Dangaus?

Mandela atskleidė, kad buvo momentų, kai jam įkvėpimą teikė Jėzus Kristus. Jam būnant kalėjime, Jėzus jam sakė: “Būk drąsus ir niekada nepasiduok. Tavo diena ateis”. Taip pat Mandelai įkvėpimą teikė ir Džono Fidžeraldo Kenedžio (John Fidzgerald Kennedy) dvasia.

Išsilavinimas yra pagrindas įveikti skurdą Afrikoje

Atsakydamas, kaip įveikti skurdą Afrikoje, Mandela tvirtai pabrėžė:

“Išsilavinimas turi būti pirmoje vietoje. Afrikos žmonės turi sekti japonų modernizavimo pavyzdžiu. Mums reikalinga lygybė galimybėms ir iššūkiams.

Ne tik Pietų Afrika, bet ir visos Afrikos šalys turi auginti savo ekonomiką. Mes turime galimybę tai padaryti, nes turime gausius išteklius. Mes turime kurti pramonę ir uždirbti pelną. Mums reikalingas geras išsilavinimas, kuris keltų mūsų žinių ir dvasingumo lygį. Mes taip pat turime įrodyti, kad mes visi lygūs kaip žmonės. Mes nesame prastesni už europiežius ar amerikiečius. Mes turime pakilti, kaip tai padarė Japonijos žmonės pasibaigus karui. Mes turime potencialą.”

Rasizmui pagrindo nebelieka, jeigu save suvokiate kaip sielą

Kalbėdamas apie rasizmą, Mandela pareiškė:

“Žmonės iš tikro yra sielos, turinčios mąstymo galią. Kūnas yra tik indas sielai, o ne žmogaus esmė. Todėl rasinė diskriminacija neturi jokio pagrindo, kai kalbame apie dvasią. Dievas sukūrė sielas ir leido joms gyventi žemėje. Žmonių odos spalva gali būti balta, geltona ar juoda, tačiau visi esame lygūs Dievo akyse. Tai yra esminė gija, jungianti mus visus. Tai yra įrodymas. Tai yra Tiesa. Siela neturi spalvos, ji peršviečiama. Siela yra minties energija, aktyviai kurianti energija. Šis pripažinimas yra tikroji religijos esmė. Tai tikroji lygybės ir laisvės esmė.”

Straipsniui naudota medžiaga iš tiklalapio TheLibertyWeb