Pomirtinis pasaulis

Tą vietą, į kurią pateksime po mirties – kai mūsų siela atsiskirs nuo fizinio kūno – mes vadiname „kitu pasauliu“. Tačiau koks gi tas kitas pasaulis? Kas laukia mūsų po mirties? Kadangi daugelis iš mūsų to nežino, mes labai stipriai prisirišame prie gyvenimo šiame pasaulyje. Jeigu šimto žmonių paklaustumėte, ar jie nori mirti, devyniasdešimt devyni tikriausiai atsakytų neigiamai. Ir ne dėl to, kad jiems labai patinka gyventi šiame pasaulyje, o todėl, kad jie bijo nežinomybės aname. Kaip žinome, yra ir tokių žmonių, kuriems gyvenimas čia toks nepakenčiamas, kad jie įveikia nežinomybės baimę ir patys sau atima gyvybę.

Nors tie, kurie bijo mirties, ir tie, kurie, užuot kentėję, pasirenka mirtį, regis, remiasi skirtingomis perspektyvomis, juos vienija vienas labai svarbus kriterijus: jie iš esmės nieko nežino apie pasaulį, į kurį pateks numirę. Jeigu, pavyzdžiui, jums reikėtų perplaukti jūrą ir jūs neturėtumėte gero žemėlapio, suprantama, jaustumėte nerimą. Tačiau jei toks žemėlapis būtų ir jei jūs žinotumėte, iš kur plaukiate ir kur link artėjate, kelionė jums nekeltų jokios įtampos. Esu įsitikinęs, kad mano misija yra paaiškinti žmonėms, kas atsitinka pomirtiniame pasaulyje, ir vesti juos į kitą krantą.

Tokiais žodžiais Mokytojas Ryuho Okawa pradeda vieną svarbiausių ir populiariausių savo knygų “Amžinybės dėsniai”, kurioje detaliai perteikiamas tas pasaulis, į kurį visi sugrįšime po mirties. Mokytojas Okawa šioje knygoje praskleidžia nežinomybės šydą, o pomirtinį pasaulį, bei perėjimą į jį, aprašo itin aiškiai ir paprastai.

Tad kas gi atsitinka, kai mirštame? Kaip jau minėjau kitose savo knygose ir paskaitose, mūsų gyvenimai nėra apriboti to laiko tarpo, kurį praleidžiame šiame pasaulyje. Sielos egzistencija tęsiasi kitame pasaulyje. Kai galų gale ateina šio gyvenimo pabaiga, siela fizinį kūną palieka. Iš pradžių mes net nesuprantame, kas vyksta. Mums atrodo, kad turime du kūnus – vienas guli lovoje, o kitas laisvai juda aplinkui. Tačiau kai jūs iš savo laisvai judančio kūno pabandote kreiptis į šalia esančius žmones, šie jūsų tiesiog nepastebi. Savo didžiai nuostabai, patiriate, kad galite kiaurai pereiti sienas ir kitus materialius objektus. Kadangi vis dar tapatinatės su kūnu, gulinčiu lovoje, būnate didžiai priblokšti, kai matote savo kūną išgabenamą į krematoriumą ar šarvojimo salę. Nežinodami, ką daryti ir kas laukia toliau, jūs neramiai klaidžiojate aplink savo karstą.

Tuo metu pasirodo jūsų dvasia sergėtoja ir paaiškina, kas įvyko. Jei jūs, gyvendami Žemėje, netikėjote, kad egzistuoja pomirtinis pasaulis, jums bus sunku suprasti, ką sako dvasia sergėtoja. Tokiu atveju tikriausiai Žemėje užsibūsite kelias savaites, kol galų gale dvasia sergėtoja padės jums susitaikyti su tuo, kas įvyko.

Budistai apeigas mirusiesiems atlieka septintą ir keturiasdešimt devintą dieną po žmogaus mirties. Taip daroma todėl, kad mirusiojo žmogaus sielai dar leidžiama pabūti Žemėje dvidešimt trisdešimt dienų. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu siela iš dvasios sergėtojos ir Dvasios Vedlės gauna nurodymus, kaip nukeliauti į kitą pasaulį. Tačiau tie, kurių saitai su šia Žeme pernelyg stiprūs, palikti jos nesugeba. Pavyzdžiui, žmonės, kurie yra itin prisirišę prie vaikų, tėvų, žmonos, vyro ar netgi žemės gabalėlio, namo, turto, verslo, tampa „prie Žemės prikaustytomis sielomis“ ir ima klajoti po šį pasaulį kaip vaiduokliai. Jie nežino, jog yra sielos, ir vis dar būna įsitikinę, kad fizinis kūnas –  tai jų tikroji esatis.

Taigi, žinojimas yra labai svarbus. Žinios apie pomirtinį pasaulį padeda mums ne tik sėkmingai sugrįžti į tikruosius namus ir greičiau ten apsiprasti, bet ir daryti teisingus pasirinkimus gyvenant čia, žemėje.

Remtasi ištraukomis iš Ryuho Okawos knygos “Amžinybės dėsniai”.

Susiję straipsniai:

Apie gyvenimą mirties momentu

Amžinybės dėsniai – knyga atskleidžianti dvasių pasaulio didybę

Hannah Arendt misija ir inkarnacijos

Hannah Arendt, žymi žydų kilmės politikos teoretikė ir filosofė, savo darbais įkvėpė Mokytoją Ryuho Okawą dar pačioje jo jaunystėje. Būdamas 20-ties, Mokytojas Okawa parašė ese apie Hannah Arendt filosofiją ir niekada neneigė, kad šios išmintingos moters mintys teikė jam daug įkvėpimo.

Šiais metais įvykusio dvasinio pranešimo-interviu (perduoto per Mokytoją Ryuho Okawą) metu, Hannah Arendt patvirtino, kad jos vaidmuo Mokytojo Okawos misijoje buvo tarsi Jono Krikštytojo. Neseniai išleistoje knygoje – dvasiniame interviu “Apie laimės revoliuciją”, Hannah Arendt sako:

 

“Centrinė mano filosofijos idėja yra meilė. Ta meilė, žinoma, apima Dievo meilę ir meilę visam pasauliui. Mokytojas Okawa šią idėją suprato dar būdamas 20-ties. Iš karto po mano mirties, perpratęs mano mintį, jis parašė ese apie mano filosofiją. Tai buvo jo paties, kaip politikos filosofo, pradžia... Mokytojas Okawa nėra uždaras žmogus. Jis apima viską. Jis suvirškina, turiu minty, absorbuoja, visą šio pasaulio gėrį ir blogį, ir keičia, transformuoja visa tai į “Aukso Dėsnius”. Girdėjau, jog jis parašė daugiau nei 1500 knygų. Tai neįtikėtinai daug ir rodo, kad jis nori viską pakeisti. Šiame filosofiniame ir politiniame kontekste, galima sakyti, jog aš jam buvau tarsi Jonas Krikštytojas...”.

Kalbėdama apie savo buvusias inkarnacijas žemėje, Hannah Arendt atskleidė, kad aštuntajame amžiuje pries Kristų (VIII a. pr. Kr.), ji buvo gimusi kaip žydų pranašas Izaijas, kurio pranašystės minimos Senąjame Testamente, Izaijo knygos 1-39 skyriuose. Vėliau, jau Europoje, ji buvo inkarnavusi kaip Šventoji Monika – Šventojo Augustino motina. (Galbūt todėl Hannah Arendt savo disertacijai pasirinko Šventojo Augustino mintis apie meilę?).

Dar vienas įdomus faktas minimas šioje unikalioje knygoje yra tai, kad žymus vokiečių filosofas Martinas Heideggeris - vyras, kuriam Hannah Arendt jautė ypatingus jausmus - praėjusioje inkarnacijoje buvo Šventasis Augustinas.

Tai tik dar kartą įrodo, kaip viskas yra susipynę ir susiję mūsų sielų gyvenimo amžinybėje…

Versta ir kompiliuota iš Ryuho Okawos knygos “On Happiness Revolution: A Spiritual Interview with Hannah Arendt (Spiritual Interview Series)”.