13 lapkričio, 2014

Apie pomirtinį savižudžio gyvenimą


Žmonės, nusprendę išeiti iš gyvenimo savo noru, dažnai tikisi tokiu būdu nutraukti savo kančias, pabėgti nuo juos slegiančių problemų ar, tiesiog, nebūti našta kitiems. Jie tikisi, jog su fizinio kūno mirtimi viskas pasibaigs ir pagaliau jie atras taip išsvajotąją ramybę. Deja, deja…Jie net nesuvokia, kas jų laukia po mirties. Taip pat jie nesuvokia, kad tokiu savo poelgiu pasmerkia kančiai ne tik save (žmogaus esmės – proto – nužudyti neįmanoma), bet ir pridaro problemų savo artimiesiems.

Štai ką apie savižudybę ir jos pasekmes sako Mokytojas Ryuho Okawa:

Savižudžio siela pasilieka limbo būsenoje. Ji negali sugrįžti nei į Dangų, nei į Pragarą ir blaškosi šiame pasaulyje, iki kol nugyvena savo suplanuotą laiko tarpą. Dažniausiai tokios sielos pasilieka mirimo vietose arba apsėda savo šeimos narius ir prišaukia jiems nelaimes. Galiu suprasti, kodėl jos nori prisikabinti prie kitų žmonių. Tai panašu į žmogų, vidury ežero iškritusį iš valties ir bandantį kabintis už jos kraštų arba už kažko, kad išsigelbėti. Tie, kurie mirė nesuvokdami mirties prasmės, bandys kabintis už ko nors. Tas "kas nors" gali būti jų šeimos nariai, draugai arba žmonės, susiję su jų savižudybės vieta. Tokie žmonės greičiausiai kėlė problemų kitiems dar būdami gyvi, bet, negalėdami savęs išgelbėti, jie ir toliau kelia problemas kitiems, net ir po mirties. Jausdamiesi nelaimingi, kad jie vieni kenčia, jie bando padidinti kenčiančiųjų gretas ir įtraukti kitus žmones į tuos pačius spąstus. Jie bando sugundyti ir kitus vietose, kuriose jie nusižudė: aukštuose pastatuose, ant traukinių platformų, pakelėse ar pajūryje. Jie bando sugundyti kitus nutraukti savo gyvenimą tokia pat mirtimi. Tai yra siaubingas dalykas. Tikiuosi, jog niekuomet nepakliūsite į tokią situaciją. Tikiuosi, jog niekada netapsite būtybe, kuri bando sumažinti savo kančią priversdama kentėti kitus. Vietoj to, turite siekti tapti tais, kurie gali padėti gelbėti kitus, bei vesti į laimę kuo daugiau žmonių. Nuoširdžiai to trokštu.
(Ištrauka iš Ryuho Okawos paskaitos “Tapti Pabudusiu”)



Tie, kas neabejingi savižudybių problemai, pasidalinkite šia Dvasine Tiesa su kitais, kuri kažkam, galbūt, atvers akis...

Susiję straipsniai:


07 lapkričio, 2014

Apie pasaulio dabartį, ateitį ir mūsų misiją


Turbūt daugelis sutiks, jog šiandienos pasaulyje daug nerimo šaltinių, o ateitis tampa vis sunkiau prognozuojama. Tokiais laikotarpiais esame linkę labiau domėtis senovinėmis pranašystėmis arba klausyti tų, kurie geba spėti ateitį. Mokytojas Ryuho Okawa, žmogus pasiekęs aukščiausią nušvitimą ir turintis visas įmanomas dvasines galias, savo pirmojoje ir svarbiausioje knygoje “Saulės dėsniai”, trumpai ir aiškiai kalba apie dabartinę pasaulio situaciją, ateitį ir mūsų misiją:
___ ___ ___

"Mūsų dabartinė civilizacija, kokia ji yra nuo antrosios XX amžiaus pusės, gerokai primena Mu ir Atlantidą paskutiniais jų gyvavimo metais. Šiandieną žmonija labai daug dėmesio skiria mokslui ir technologijoms, todėl pasaulyje plinta materializmas. Žmonių širdys darosi vis aikštingesnės, siaučia socialinis blogis ir daugelis religinių lyderių klaidina savo sekėjus. Kita vertus, visame pasaulyje esama ir tokių lyderių, kurie skelbia Tiesas.

Nesunku nuspėti žmonijos ateitį, jei tik pažvelgsime į senesnių civilizacijų likimą ir palyginsime jas su savo dabartinėmis visuomenėmis. Turint galvoje globalią šiuolaikinio pasaulio prigimtį galima teigti, kad mūsų laukiančios nelaimės neapsiribos viena šalimi ar vienu žemynu – jos sukrės visą Žemės rutulį. Maža to – labai tikėtina, kad nelaimės prasidės per kelis kitus dešimtmečius (past. “Saulės dėsniai” parašyti 1986 m.) Aš galiu pažvelgti į žmonijos likimą ir tiksliai pasakyti, kokios nelaimės ir katastrofos mūsų laukia. Tačiau čia noriu pridurti vieną dalyką. Kad ir kokie siaubingi būtų įvykiai, jie nereiškia, kad tai pasaulio pabaiga. Praeities civilizacijų žmonės mąstė būtent taip – jiems atrodydavo, kad juos užklupusios nelaimės reiškė laikų pabaigą. Tačiau tų civilizacijų sėklos išliko ir iš jų suvešėjo naujas vilties sodas, kuris galų gale išaugo į klestėjimo ir šviesos visuomenę.
Reinkarnacijos ciklai būdingi ne tik žmonių sieloms, bet ir ištisoms civilizacijoms bei kultūroms. Mūsų planetos civilizacijos juda nesibaigiančiais ciklais nuo gimimo iki mirties. Visada atminkite štai ką: vieno dalyko pabaiga reiškia kito pradžią.

Rašydamas šios knygos („Saulės dėsnių“) žodžius, perduodamus man iš devintosios dimensijos Kosminio Pasaulio, žinau, kad Žemė greitai panirs į tamsą. Pasauliui reikia šviesos švyturio, kuris parodytų žmonijai kelią iš tamsos. Žmonijai reikia, kad Budos Tiesų šviesa šviestų bent iš vieno pasaulio kampelio. Ši knyga yra dalis didingos Budos Tiesų Saulės, kuri dabar kyla viršum horizonto. Jos šviesa tarnaus naujai civilizacijai, kuri greitai iškils.
Žmonija naujajame tūkstantmetyje turės drąsiai įveikti dešimtmečius chaoso ir destrukcijos. Po didelių gimimo kančių nauja civilizacija užgims Azijoje. Ji prasidės nuo Japonijos ir skleisis į Pietryčių Azijos šalis iki Indonezijos ir galiausiai – iki Okeanijos. Kai kurie žemės masyvai nugrims į vandenį, o Ramiajame vandenyne vėl iškils Mu žemynas – jis taps naujos didžiulės civilizacijos centru.
Galiausiai po vandeniu panirs kai kurios Europos ir Šiaurės Amerikos dalys. Tačiau iškils Atlantida ir taps dar didesniu žemynu, nei buvo anuomet. 2400 metais jame atgims Jėzus Kristus. Maždaug 2800 metais Indijos vandenyne vėl iškils Garnos žemynas, kuriame atgims Mozė ir sukurs naują kosminę civilizaciją.
Kai kurie iš jūsų, dabar skaitantys šią knygą, reinkarnuosite Žemėje kartu su Jėzumi ir Moze ir studijuosite jų mokymus. Tačiau tų ateities civilizacijų gerovė priklausys nuo mūsų, nuo žmonių, kurie gyvena šiandieną – ar mes padėsime Budos Tiesų Saulei pakilti virš viso pasaulio. Kai pasaulis pasiners į tamsą, mes patys turėsime šviesti skaisčiai kaip Saulė ir teikti pasauliui šviesą bei viltį. Tai yra labai svarbi misija tų, kurie yra gimę šiame amžiuje."
___ ___ ___

Ištrauka iš Ryuho Okawos knygos “Saulės dėsniai” (2014 m., Mijalba)

Susiję straipsniai: