Lietuvoje per metus nusižudo 1000 žmonių,
o pagal Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenis, pagal savižudybių skaičių Lietuva
jau kelinti metai iš eilės užima antrąją vietą pasaulyje. Tai nepaprasatai liūdinantys
rodikliai, bylojantys, jog savižudybės pervencijos mūsų šalyje nėra arba ji
neveiksminga. Tą įrodo ir faktas, jog savižudybę renkasi ne tik turintys menką
išsilavinimą ar ekonominių problemų kamuojami žmonės, bet ir tokios ryškios
asmenybės, kaip aktorius Vytautas Šapranauskas, neseniai savo noru pasitraukęs iš
žemiškojo gyvenimo …
Ar įmanoma rasti efektyvią
priemonę savižudybių problemai spręsti, neturint dvasinės perspektyvos – t.y. žinių
apie pomirtinį gyvenimą ir dvasių pasaulį?
Nors žmonės ryžtasi savižudybei dėl
skirtinų priežasčių, tačiau beveik visi, kurie apie tai mąsto, savižudybę
pasirenka kaip būdą pabėgti nuo vienokių ar kitokių gyvenimo kančių. Jie
tikisi, jog gyvenimas po mirties bus lengvesnis. Tačiau ar tie žmonės rinktųsi
savižudybę savo gyvenimo problemoms spręsti, jeigu žinotų, kas jų laukia po
mirties?
Žmogaus siela yra nemirtinga ir net
sunaikinus fizininį kūną, siela ir toliau gyvena. Sielos esmė yra protas
(širdies protas), o proto būsena apsprendžia, kur žmogaus siela keliauja po
mirties.
Žmonės, nutraukę savo žemiškąjį gyvenimą,
dažniausia nežino šios dvasinės tiesos arba netiki, jog egzistuoja gyvenimas po
mirties. Dėl šios priežasties jų sieloms labai sudėtinga grįžti į aukštesnius
dvasių pasaulio lygmenis, todėl dažniausiai jos lieka klajoti žemėje kaip “pasiklydusios
sielos”, kurios nesuvokdamos, kad jau mirė, vėl ir vėl mėgina nusižudyti. Nusižudžiusių
žmonių sielos dažnai pasilieka savo savižudybės vietoje ir negalėdamos pačios
nusižudyti, ieško “aukų” –žmonių, kurių protai yra varginami įvairių problemų
ir negatyvių emocijų. Tokiems žmonėms savižudžių dvasios perduoda savo mintis
apie savižudybę ir to pasekoje, jie nutraukia savo gyvenimus toje pačioje
vietoje. Taip yra sukuriamas “savižudžių traukos laukas” – vietos, kuriose
įvyksta daug savižudybių. Savižudžio dvasia klaidžioja žemėje iki jo sielos
suplanuoto natūralios mirties laiko. Jei siela, prieš ateidama į šį pasaulį,
buvo nusprendusi gyventi žemėje septyniasdešimt metų, bet nutraukė savo
žemiškąjį gyvenimą būdama trisdešimties, tai dar keturiasdešimt metų ji turės
praleisti kančiose klajodama žemėje iki kol galės sugrįžti į savo tikruosius
namus - dvasių pasaulį.
Savižudybės pasekmė – didelė sielos
kančia po mirties. Nesižudykite, nes savižudybė neverta to skausmo, kurį
patirsite po to. Žmogaus esmės – proto arba mąstymo nužudyti neįmanoma – jį
galima tik pakeisti.
Kančios šaltinis šiame gyvenime
dažniausia yra egoistiniai troškimai, pasaulėžiūra koncentruota į save ir šio
pasaulio vertybes. Jei visi pripažintų faktą, kad žmogaus gyvenimas žemėje yra
ne kas kita, kaip mokykla sielai, tikrai rastų jėgų atsikratyti savo
prisirišimų, išdidumo, tuštybės ir sunkiomis akimirkomis viską vėl pradėt iš naujo.
Norėčiau, kad kuo daugiau žmonių pamatytų šitą video klipą…
