Penkios paslaptys, gaubiančios Jėzaus Kristaus gyvenimą – kas yra Dievas, kuris vadovavo Jėzui Kristui?

<penktas tęsinys. pabaiga> <skaityti ankstesnę dalį>

Šioje straipsnių serijoje tyrinėjamos paslaptingosios Jėzaus gyvenimo pusės – tema, dominanti šiandienos pasaulio žmones. Šioje paskutinėje serijos dalyje ieškosime atsakymo į penktąjį klausimą:

5. Kas yra Dievas, kuris vadovavo Jėzui Kristui?

Yra žinoma, kad krikščionybė kilo iš judaizmo, tačiau analizuojant šių giminingų religijų mokymo esmę ir akcentą, kyla klausimas, ar Dievas, kurį Jėzus Kristus vadino “Mūsų Tėvu”, buvo ta pati esybė, kuri judaizmo religijoje ir Senąjame Testamente, vadinama “Jahova”?

Prieštaringas, “Pavydus Dievas”, minimas Biblijoje

Kai kurios krikščionybės sektos teigia, kad “Dievas, į kurį tikėjo Jėzus Kristus, buvo visiškai kita esybė”. Ryškiausia iš tokių yra gnosiai (gnostikai) – viena labiausiai krikščionybės kritikuojamų sektų.

Gnosiai (gnostikai) buvo tos nuomonės, kad Senąjame Testamente minimas teisiantis dievas Jahova, buvo kur kas žemesnio lygio nei tikrasis dievas. Gnosiai vaizdavo Jahovą, kaip šiurpą keliančią būtybę lyg žaibas raudonai degančiomis akimis, drakono galva ir liūto kūnu.

Gnosiai taip pat kritikavo jo (Jahovos) žodių nepastovumą:“’Aš esu pavydus dievas. Nėra kitų dievų be manęs’. (Su tokiu posakiu) jį sekusiems angelams, jis (per neapsižiūrėjimą) išsidavė, kad yra ir kitų dievų (be jo). Nes jeigu nebūtų kitų dievų, tai kam gi jis pavydėtų?” (žr. pastabą 1).

Meilės Dievu buvo laikoma “kilniaširdė Aukščiausioji būtybė”. Dalis gnosių (gnostikų) savo tikrąjį Dievą vadino “Elohimu” (žr. pastabą 2). Elohimas yra minimas ir Senąjame Testamente. Jis apibūdinamas kaip “Aukščiausioji Dievybė ir labai geras dievas”, kaip “visuotinis dievas, neapsiribojantis tik Izraelio regionu” (žr.pastabą 3).

Iš tikro Elohimas yra meilės dievas, žinomas kaip El Cantare (tariama: El Kantare) ir būtent El Cantare (El Kantare) įkvėpė Jėzaus Kristaus mokymą apie meilę, kuris transformavo krikščionybę iš netolerantiško gentinio izraelitų tikėjimo į visuotinę pasaulio religiją. Vis dėlto, Jėzus nesuvokė skirtumo tarp šių dviejų dievų, todėl ir dabartiniai krikščionys Elohimą ir Jahovą mano esant ta pačia būtybe (žr.pastabą 4).

Tiek Hegelis, tiek ir Jungas atkreipė dėmesį į šią prieštaraujančią, dvilypę krikščionių dievo prigimtį ir būtent ši painiava yra apgailėtinų atakų prieš pagonis ir eretikus priežastis.

Pastaba 1: The Nag Hammadi Codex I ‘Apocryphon of John’. (Nag Hamadi rankraščių I-as tomas ‘Jono apokrifa’).

Pastaba 2: kadangi tradicinėje krikščionybėje nepriimtina, kad vienas dievas turėtų du vardus, Elohimas yra dažnai interpretuojamas, kaip bendrinis daiktavardis reiškiantis “dievą”.

Pastaba 3: A History of God (by Karen Armstrong). (Karen Armstrong “Dievo istorija”).

Pastaba 4: The Age of Declaring Your Faith (by Ryuho Okawa, IRH Press), Chapter 1, etc. (Ryho Okawa “Metas atskleisti jūsų tikėjimą”).

Daugiau apie krikščionių gnostikus

Gnosticizmas yra religinis judėjimas egzistavęs nuo pirmo iki trečio mūsų eros amžiaus. Žodis ‘gnosis’ reiškia “išmintį, kuri veda žmoniją į išsigelbėjimą”. Gnostikų tikėjimas tapo aiškesnis po to, kai 1940-aisiais Egipte buvo atrasta Nag Hamadi biblioteka. Gnosticizmo išgelbėjimo teorija aiškina, kad “žmonės pradžioje buvo vienovėje su Dievu, bet įkalinti fiziniame kūne žemėje, žmonės užmiršo savo tikrąją formą. Tačiau, jei jiems bus suteikta išmintis (gnosis), jie galės grįžti pas Dievą”. Nors gnostikai buvo viena pirmųjų krikščionybės sektų, Romos bažnyčia jų dvasinius mokymus laikė erezija ir persekiojo jų narius.

Viduramžio Pietų Prancūzijos katarai (albigiečiai) buvo žinoma eretiška sekta, kurios mokymai pripažino reinkaranaciją ir tai, kad Jėzus ir Marija Magdalena buvo susituokę. Katalikų bažnyčia negalėjo to pakęsti ir XIII a. pradžioje prieš juos paskelbė karą (kryžiaus žygį), išsiųsdama kryžiuočius į Pietų Prancūziją (Albigiečių karai), kur jie apgulė miestus ir išskerdė dešimtis tūkstančių žmonių, nepaisydami ar jų gyventojai buvo tikintieji, ar ne.

Judėjimas integruoti religijas įgauna pagreitį

Istorija atmetė tikrąjį Jėzaus portretą

Tampa aišku tai, kad dominuojanti krikščionių bažnyčia praeityje ištrynė Biblijai prieštaraujančius Jėzaus aprašymus, tam kad pabrėžtų teiginį, jog “Jėzus buvo vienintelis Dievo sūnus”.

Žinoma, krikščionybei tai buvo palanku, nes primygtinai laikydamasi “nekalto prasidėjimo” idėjos, pabrėžė Jėzaus skaistumą – tai, kad “jis gimė be nuodėmės”, ir sustiprino savo nesugriaunamą prigimtį kaip religija, kuri peržengia loginį mąstymą. Iš tikro, krikščionybė atliko savo misiją, kaip pasaulio religija per tokius dalykus, kaip praktikuodama meilę.

Kita vertus, negalima paneigti to, kad Jėzus sėmėsi žinių iš kitų, prieš jį egzistavusių religijų, tokių kaip budizmas, ir kad jo dvasiniai mokymai, pvz, apie reinkarnaciją, buvo neįtraukti į Bibliją. Taip pat Biblijoje trūksta aiškumo apie meilės dievą į kurį tikėjo Jėzus.

Jeigu aukščiau suminėti dalykai būtų buvę perduoti tvarkingai, krikščionybės santykiai su kitomis eretiškomis sektomis ir religijomis, pvz, Islamu, būtų buvę visiškai kitokie.

Pasaulio religijos pasiekė krizę

Tam, kad šiandienos “civilizacijų sanplaikos” amžiuje, skirtingos rasės ir religijos galėtų koegzistuoti taikoje, o ne viena kitą smerktų, žmonijai reikalingi nauji mokymai, kurie peržengia egzistuojančių religijų skirtumus, bei integruoja jų įvairius tikėjimus ir vertybes. Šiame kontekste, galima sakyti, kad egzistuojančios pasaulio religijos pasiekė krizę.

Tokios tendencijos, kaip Da Vinčio Kodas ir jo paieška per du tūkstantmečius istorijos, siekiant pažinti tikrąjį Jėzaus gyvenimą, aiškiai rodo, kad judėjimas persvarstyti religijos vaidmenį ir esmę, įgauna pagreitį ir krikščioniškąjame pasaulyje.

Straipsnių serijos pabaiga.

Straipsniui naudota medžiaga iš tiklalapio TheLibertyWeb

Penkios paslaptys, gaubiančios Jėzaus Kristaus gyvenimą – ar Jėzus Kristus mokė apie reinkarnaciją?

<ketvirtas tęsinys> <skaityti ankstesnę dalį>

Šioje straipsnių serijoje tyrinėjamos paslaptingosios Jėzaus gyvenimo pusės – tema, dominanti šiandienos pasaulio žmones. Šioje dalyje ieškosime atsakymo į ketvirtąjį klausimą:

4. Ar Jėzus Kristus mokė apie reinkarnaciją? 

Krikščionybėje reinkarnacijos idėja laikoma klaidatikyste ir dažnai įvardyjama kaip šėtono mąstymas. Ar tai tikrai tiesa? Ar gali būti, kad apie reinkarnaciją mokė pats Jėzus Kristus, ir kad reinkarnacijos idėjos fragmentų yra išlikę ir šių dienų Biblijoje?

Užuominų į reinkarnaciją pirmiausia galime rasti Mato ir Morkaus evangelijose, kur Jėzus Joną Krikštytoją vadina “Elijo reinkarnacija”. Jono evangelijoje Jėzus sako: “Aš sakau jums tiesą. Aš buvau prieš gimstant Abraomui”. Toje pačioje Jono evangelijoje, Fariziejui Nikomedui Jėzus sako: “Jei žmogus negimsta iš naujo, jis negali pamatyti Dievo karalystės”, tačiau tikslus vertimas iš graikų kalbos būtų: “Jeigu žmogus negimsta pakartotinai, jis negali (vėl) sugrįžti į Dievo karalystę”. Populiariojoje eilutėje iš Mato evangelijos sakoma: “jeigu nepasikeisite ir netapsite mažais vaikais, jūs niekada neįžengsite į Dievo karalystę”, tačiau tikslus vertimas būtų: “jeigu negimsite pakartotinai, jūs negalėsite įžengti į dangaus karalystę”. (žr. pastabą)

Romos bažnyčia pabrėžtinai akcentuoja fizinį Jėzaus Kristaus prisikėlimą, tačiau taip yra todėl, kad ankstyvojoje krikščionybės stadijoje buvo siekiama atskirti bažnyčios mokymus nuo gnosių (gnostikų), kurie akcentavo dvasinius mokymus, tokius kaip sielos nemirtingumas, ir kurie Romos bažnyčios buvo persekiojami kaip heretikai.

Labai tikėtina, kad mokymai apie reinkarnaciją buvo ir Jėzaus mokymų dalis, kuri dėl to laikmečio politinių sumetimų buvo pašalinta arba tiesiog neįtraukta į Bibliją. 

Pastaba: šaltinis “The Original Jesus: The Buddhist Sources of Christianity (by Elmar R. Gruber and Holger Kersten)”

Skaityti tęsinį, spauskite čia.

Straipsniui naudota medžiaga iš tiklalapio TheLibertyWeb

Penkios paslaptys, gaubiančios Jėzaus Kristaus gyvenimą – ar Jėzus buvo vedęs?

<Trečias tęsinys> <skaityti ankstesnę dalį>

Šiame straipsnyje tyrinėjamos paslaptingosios Jėzaus gyvenimo pusės – tema, dominanti šiandienos pasaulio žmones. Šioje straipsnio dalyje ieškosime atsakymo į trečiąjį klausimą:

3. Ar Jėzus buvo vedęs?

Biblijoje yra pabrėžiama, kad Jėzus Kristus yra vienintelis Dievo sūnus ir, kad jis buvo nevedęs ir skaistus. Tačiau vis daugėja tyrinėjimų, tvirtinančių, kad Jėzus buvo vedęs Mariją Magdaleną ir kad jie turėjo vaikų. Senoviniuose šventraščiuose (Apocrypha), kurie neįtraukti į Naujajį Testamentą, Jėzaus portretas gerokai skiriasi nuo to, kuris pateikiamas Biblijoje.

Dan Browno romane “Da Vinčio kodas” pateikiama eilutė iš Pilypo evangelijos yra vienas iš įrodymų, palaikančių versiją, kad Jėzus Kristus ir Marija Magdalena buvo vedę. Toje eilutėje sakoma: “Išganytojo partnerė buvo Marija Magdalena. Kristus mylėjo ją labiau nei kitus savo mokinius ir dažnai ją bučiuodavo. Tai žeidė ir piktino kitus jo mokinius, kurie jo klausė: “Kodėl tu myli ją labiau nei mus?” Išganytojas atsakė: “Kodėl aš jūsų nemyliu taip, kaip ją myliu?” Toje eilutėje panaudotas graikų žodis “koinonos” reiškia “partnerę”, todėl skaitant tekstą Jėzaus ir Marijos Magdalenos santykiai tampa gana aiškūs.

Biblijoje yra “įrodymų”, kad Marija Magdalena buvo Jėzaus “partnerė”

Sasagu Arai, buvęs Tokyo universiteto profesorius, kuris yra vienas iš iškilausių gnostikų evangelijų (įskaitant ir Pilypo evangeliją) žinovų, aiškina, kad net ir pačioje Biblijoje galima įžvelgti, kad tarp Jėzaus ir Marijos Magdalenos buvo ypatingas ryšys. Jis teigia, kad Jono evangelijoje aprašomoje prisikėlimo scenoje, kur Jėzus pasirodo prieš Mariją Magdaleną, įprastinis Jėzaus žodžių vertimas yra “neliesk manęs”, tačiau tikslus vertimas turėtų būti “paleisk mane”. Patikslintas vertimas leidžia manyti, kad Marija Madgalena rankomis buvo apsivijusi Jėzų, o tai rodo, kad jų santykiuose artimas fizinis kontaktas buvo normalus dalykas.

Profesorius Arai spėja, kad vėlesniais laikais, kai Jėzų ėmė garbinti, kaip Dievo sūnų, žmogiškoji jo gyvenimo pusė, kurią liudyjo jo santykiai su tam tikra moterimi, turėjo būti ištrinta. Tačiau net ir pačioje Biblijoje dar išlikę tokių fragmentų…

Vienas tokių yra “vestuvės Kanoje”, aprašomos Jono evangelijoje. Biblijoje neminima kieno buvo tos vestuvės, o profesorius Arai sako, kad jos galėjo būti ir paties Jėzaus. Anot profesoriaus, faktas, kad Jėzus buvo raginamas savo motinos patiekti daugiau vyno, kai šis pasibaigė, yra įrodymas, kad Jėzus buvo ne svetys, o jaunikis savo vestuvėse. Tame epizode, paversdamas vandenį vynu, Jėzus parodė pirmąjį stebūklą. Biblijoje rašoma, kad paragavęs paversto vynu vandens, prievaizdas krepėsi į jaunikį sakydamas “tu išsaugojai geriausią vyną pabaigai”. Profesorius šį teiginį aiškina, kad Jėzus ir “jaunikis” buvo vienas ir tas pats asmuo. (žr. pastabą)

Taigi, ne tik Apokrypoje (Apocrypha), bet ir Biblijoje galima rasti įrodymų, jog Jėzus buvo vedęs ir kad jo partnerė buvo Marija Magdalena. Iš krikščionių doktrinos pozicijos, toks teiginys gali atrodyti kaip šventvagystė, tačiau būtina suvokti, kad net jei Jėzus ir buvo vedęs, tai nėra neigimas fakto, kad jis yra “Jėzus - Dievo sūnus”.

Pastaba: Būtina paminėti, kad Jėzaus laikais vedybos buvo ypatinga pareiga žydų vyrui. Kai kuriose Biblijos vietose, į Jėzų kreipiamasi kreipiniu “Rabbi”, o santuoka buvo būtina sąlyga tapti rabinu.

Skaityti tęsinį

Straipsniui naudota medžiaga iš tiklalapio TheLibertyWeb

Penkios paslaptys, gaubiančios Jėzaus Kristaus gyvenimą – 17 Jėzaus gyvenimo metų, neaprašytų Biblijoje

<Antras tęsinys> <skaityti ankstesnę dalį>

Šiame straipsnyje tyrinėjamos paslaptingosios Jėzaus gyvenimo pusės – tema, dominanti šiandienos pasaulio žmones. Šioje straipsnio dalyje ieškosime atsakymo į antrąjį klausimą:

2. Ką Jėzus veikė 17 metų, kurie neaprašyti Biblijoje?

Luko Evangelijoje aprašomas epizodas, kuriame dvylikametis Jėzus diskutuoja teologiniais klausimais su Jeruzalės šventyklos rabinais ir pribloškia juos savo įžvalga. Tačiau toliau nėra aprašoma, ką Jėzus veikė nuo savo tryliktojo iki trisdešimtojo gimtadienio, po kurio jis vėl minimas Biblijoje. Tradicinė krikščionybė laikosi nuostatos, kad Jėzus tuos metus praleido netoli Nazareto, tačiau žodinės tradicijos ir vis daugiau atrandamų senovinių dokumentų byloja, kad tuo laikotarpiu Jėzus sėmėsi dvasinių žinių bei praktikų Indijoje,Tibete ir Egipte.

Jėzus studijavo budizmą ir Egipto religijas

Tibeto vienuolyne yra senovinis rankraštis pavadinimu “Šventojo Issos gyvenimas”, kuriame rašoma, kad Jėzus (tibetiečių vadinamas “Issa”) mokėsi dvasinių praktikų Indijoje. Šį dokumentą 1894 m. pasauliui pirmą kartą paviešino rusų žurnalistas Nikolajus Notovičius. Šiame senoviniame rankraštyje daug įspūdingų detalių, aprašančių, kaip Jėzus keliavo į Indiją, kaip jis studijavo budizmą Šakjamunio gimtinėje Kapilavastu, o zoroastrianizmą - Persijoje. Nikolajus Notovičius buvo stipriai kritikuojamas už šio senovinio rankraščio paviešinimą, tačiau per kelis kitus dešimtmečius garsūs induizmo mokslininkai, archeologai ir antropologai surinko mežiagą, patvirtinančią Jėzaus buvimą Indijoje ir Tibete. Taigi, labai tikėtina, kad prieš pradėdamas skleisti savo mokymus, Jėzus studijavo budizmą ir kitas tuo metu egzistavusias religijas. 

Šią hipotezės versiją patvirtina ir įrašai dvasių pasaulyje. Ryuho Okawos knygoje “The Golden Laws” (liet. “Aukso dėsniai”), kuri remiasi Akašų kronikos įrašais (žr. pastabą), teigiama, kad nuo pat mažens Jėzus buvo auginamas kaip religijos elito narys. Knygoje minima, kad trylikametis Jėzus kartu su esenų dvasininku iškeliavo į Egiptą studijuoti įvairių religijų, kad būdamas šešiolikos, lydimas aukštų dvasininkų, Jėzus lankėsi vakarų Indijoje, kur mokėsi meditacijos ir studijavo budistų raštus, kad būdamas dvidešimt vienerių metų jis studijavo zoroastrianizmą Persijoje, o dvidešimt antraisiais ar dvidešimt trečiaisiais savo gyvenimo metais jis vėl grįžo į Egiptą, kur gyveno 2-3 metus.

Karlas Lukertas (Karl Luckert), pietvakarių Misurio valstijos universiteto profesorius ir knygos “Egyptian Light and Hebrew Fire” (liet. “Egiptiečių šviesa ir žydų ugnis”) autorius, yra vienas iš žmonių, tvirtinančių, kad Jėzus studijavo egiptiečių religiją.

Anot Karlo, “Jėzaus mokymai turi stiprią sąsają su teologiniu Egipto palikimu”.

Taigi, galima daryti išvadą, jog Jėzus keliavo į tais laikais teologiškai pažengusias šalis, tokias kaip Indija ir Egiptas, kur absorbavo budizmo ir Egipto religijų esmę tuo metu, kai jo paties išmintis ir mokymai dar tik kristalizavosi.

Pastaba: “Akašų kronikos” – tai žmonijos praeities ir ateities įrašai, saugomi dvasių pasaulyje.

Skaityti tęsinį, spauskite čia

Straipsniui naudota medžiaga iš tiklalapio TheLibertyWeb ir Ryuho Okawos knygos “The Golden Laws” (“Aukso dėsniai”).http://laimesmokslas.blogspot.com/2013/04/ar-jezus-buvo-vedes.html