<penktas
tęsinys. pabaiga> <skaityti ankstesnę dalį>
Šioje straipsnių serijoje tyrinėjamos paslaptingosios Jėzaus gyvenimo
pusės – tema, dominanti šiandienos pasaulio žmones. Šioje paskutinėje serijos dalyje
ieškosime atsakymo į penktąjį klausimą:
5. Kas yra
Dievas, kuris vadovavo Jėzui Kristui?
Yra žinoma, kad krikščionybė kilo iš judaizmo, tačiau analizuojant šių giminingų religijų
mokymo esmę ir akcentą, kyla klausimas, ar Dievas, kurį Jėzus Kristus vadino
“Mūsų Tėvu”, buvo ta pati esybė, kuri judaizmo religijoje ir Senąjame
Testamente, vadinama “Jahova”?
Prieštaringas, “Pavydus Dievas”, minimas Biblijoje
Kai kurios krikščionybės
sektos teigia, kad “Dievas, į kurį tikėjo Jėzus Kristus, buvo visiškai kita
esybė”. Ryškiausia iš tokių yra gnosiai (gnostikai) – viena labiausiai
krikščionybės kritikuojamų sektų.
Gnosiai (gnostikai) buvo tos
nuomonės, kad Senąjame Testamente minimas teisiantis dievas Jahova, buvo kur
kas žemesnio lygio nei tikrasis dievas. Gnosiai vaizdavo Jahovą, kaip šiurpą
keliančią būtybę lyg žaibas raudonai degančiomis akimis, drakono galva ir liūto
kūnu.
Gnosiai taip pat kritikavo
jo (Jahovos) žodių nepastovumą:“’Aš esu pavydus dievas. Nėra kitų dievų be manęs’.
(Su tokiu posakiu) jį sekusiems angelams, jis (per neapsižiūrėjimą) išsidavė,
kad yra ir kitų dievų (be jo). Nes jeigu nebūtų kitų dievų, tai kam gi jis
pavydėtų?” (žr. pastabą 1).
Meilės Dievu buvo laikoma “kilniaširdė Aukščiausioji būtybė”. Dalis gnosių
(gnostikų) savo tikrąjį Dievą vadino “Elohimu” (žr. pastabą 2). Elohimas yra minimas ir Senąjame Testamente. Jis apibūdinamas
kaip “Aukščiausioji Dievybė ir labai geras dievas”, kaip “visuotinis dievas, neapsiribojantis
tik Izraelio regionu” (žr.pastabą 3).
Iš tikro Elohimas yra meilės
dievas, žinomas kaip El Cantare (tariama: El Kantare) ir būtent El Cantare (El
Kantare) įkvėpė Jėzaus Kristaus mokymą apie meilę, kuris transformavo
krikščionybę iš netolerantiško gentinio izraelitų tikėjimo į visuotinę pasaulio
religiją. Vis dėlto, Jėzus nesuvokė skirtumo tarp šių dviejų dievų, todėl ir
dabartiniai krikščionys Elohimą ir Jahovą mano esant ta pačia būtybe
(žr.pastabą 4).
Tiek Hegelis, tiek ir Jungas atkreipė dėmesį į šią prieštaraujančią,
dvilypę krikščionių dievo prigimtį ir būtent ši painiava yra apgailėtinų atakų
prieš pagonis ir eretikus priežastis.
Pastaba 1: The Nag Hammadi Codex I ‘Apocryphon of John’. (Nag Hamadi
rankraščių I-as tomas ‘Jono apokrifa’).
Pastaba 2: kadangi tradicinėje krikščionybėje nepriimtina, kad
vienas dievas turėtų du vardus, Elohimas yra dažnai interpretuojamas, kaip
bendrinis daiktavardis reiškiantis “dievą”.
Pastaba 3: A History of God (by Karen Armstrong). (Karen
Armstrong “Dievo istorija”).
Pastaba 4: The Age of Declaring Your Faith (by Ryuho Okawa, IRH
Press), Chapter 1, etc. (Ryho Okawa “Metas atskleisti jūsų tikėjimą”).
Daugiau apie krikščionių gnostikus
Gnosticizmas yra religinis
judėjimas egzistavęs nuo pirmo iki trečio mūsų eros amžiaus. Žodis ‘gnosis’
reiškia “išmintį, kuri veda žmoniją į išsigelbėjimą”. Gnostikų tikėjimas tapo
aiškesnis po to, kai 1940-aisiais Egipte buvo
atrasta Nag Hamadi biblioteka. Gnosticizmo išgelbėjimo teorija aiškina, kad
“žmonės pradžioje buvo vienovėje su Dievu, bet įkalinti fiziniame kūne žemėje,
žmonės užmiršo savo tikrąją formą. Tačiau, jei jiems bus suteikta išmintis
(gnosis), jie galės grįžti pas Dievą”. Nors gnostikai buvo viena pirmųjų
krikščionybės sektų, Romos bažnyčia jų dvasinius mokymus laikė erezija ir
persekiojo jų narius.
Viduramžio Pietų Prancūzijos
katarai (albigiečiai) buvo žinoma eretiška sekta, kurios mokymai pripažino reinkaranaciją
ir tai, kad Jėzus ir Marija Magdalena buvo susituokę. Katalikų bažnyčia
negalėjo to pakęsti ir XIII a. pradžioje prieš juos paskelbė karą (kryžiaus
žygį), išsiųsdama kryžiuočius į Pietų Prancūziją (Albigiečių karai), kur jie
apgulė miestus ir išskerdė dešimtis tūkstančių žmonių, nepaisydami ar jų
gyventojai buvo tikintieji, ar ne.
Judėjimas integruoti
religijas įgauna pagreitį
Istorija atmetė tikrąjį Jėzaus portretą
Tampa aišku tai, kad
dominuojanti krikščionių bažnyčia praeityje ištrynė Biblijai prieštaraujančius
Jėzaus aprašymus, tam kad pabrėžtų teiginį, jog “Jėzus buvo vienintelis Dievo
sūnus”.
Žinoma, krikščionybei tai
buvo palanku, nes primygtinai laikydamasi “nekalto prasidėjimo” idėjos, pabrėžė
Jėzaus skaistumą – tai, kad “jis gimė be nuodėmės”, ir sustiprino savo
nesugriaunamą prigimtį kaip religija, kuri peržengia loginį mąstymą. Iš tikro,
krikščionybė atliko savo misiją, kaip pasaulio religija per tokius dalykus,
kaip praktikuodama meilę.
Kita vertus, negalima
paneigti to, kad Jėzus sėmėsi žinių iš kitų, prieš jį egzistavusių religijų,
tokių kaip budizmas, ir kad jo dvasiniai mokymai, pvz, apie reinkarnaciją, buvo
neįtraukti į Bibliją. Taip pat Biblijoje trūksta aiškumo apie meilės dievą į
kurį tikėjo Jėzus.
Jeigu aukščiau suminėti dalykai būtų
buvę perduoti tvarkingai, krikščionybės santykiai su kitomis eretiškomis
sektomis ir religijomis, pvz, Islamu, būtų buvę visiškai kitokie.
Pasaulio religijos
pasiekė krizę
Tam, kad šiandienos
“civilizacijų sanplaikos” amžiuje, skirtingos rasės ir religijos galėtų
koegzistuoti taikoje, o ne viena kitą smerktų, žmonijai reikalingi nauji
mokymai, kurie peržengia egzistuojančių religijų skirtumus, bei integruoja jų
įvairius tikėjimus ir vertybes. Šiame kontekste, galima sakyti, kad egzistuojančios
pasaulio religijos pasiekė krizę.
Tokios tendencijos, kaip Da
Vinčio Kodas ir jo paieška per du tūkstantmečius istorijos, siekiant pažinti
tikrąjį Jėzaus gyvenimą, aiškiai rodo, kad judėjimas persvarstyti religijos
vaidmenį ir esmę, įgauna pagreitį ir krikščioniškąjame pasaulyje.
Straipsnių serijos pabaiga.
