Apie abortus iš dvasinės pozicijos

Abortas – dirbtinis nėštumo nutraukimas – yra viena opiausių modernios visuomenės temų. Abortai yra didžiulė problema vertinant ne tik iš socialnės ir etinės šio pasaulio perspektyvos, bet ir iš dvasinės pusės – t.y. dvasių pasaulio perspektyvos.

“Abortai sukelia sumaištį Danguje, nes sujaukia planus sielų, kurios planuoja gimti žemėje.” (Ryuho Okawa “Healing Yourself”).

Kiekviena siela prieš inkarnuodama (gimdama) žemėje pasirenka savo būsimus tėvus ir susidaro savo žemiškojo gyvenimo planą. Dėl šiandieną išsivysčiusiose pasaulio šalyse asmeninio patogumo sumetimais daromų abortų, beveik 50% sielų, planuojančių savo inkarnaciją žemėje, negali įgyvendinti šio plano. Žmogaus siela apsigyvena vaisiaus embrione maždaug nuo devintos nėštumo savaitės, todėl, griežtai kalbant, abortas (priverstinis nėštumo nutraukimas) yra tolygu žmogžudystei. Abortas sieloje palieka žaizdą, ko pasekoje, planuodama kitas inkarnacijas žemėje ji jaučiau baimę, kad ir vėl gali tekti patirti tą patį.

Maža to, siela, patyrusi abortą, kurį laiką negali grįžti atgal į Tikrąjį (dvasių) pasaulį ir, iki kol subręsta, lieka srityje, kuri vadinama “vaikų limbo”. Taigi, abortas yra didelis stabdis sielos evoliucijoje.

Net jei abortas atliekamas dėl taip vadinamų “pateisinamų priežasčių”, tiesa yra ta, kad vaikelis miršta neįvykdęs savo gyvenimo misijos. Abortai sugriauna planus dvasinių būtybių, kurių tarpe yra ir Šviesos angelai, planuojantys gimti žemėje su specialiomis užduotimis ar misijomis. Abortas atima iš sielos viltį ir brangų šansą gimti žemėje žmogumi ir tobulėti dvasiškai. Abortų, kaip tik įmanoma, reikėtų vengti.

Žinoma, yra atvėjų, kai abortas yra vienintelis pasirinkimas. Pavyzdžiui, jei nėštumas kelia rimtą grėsmę motinos gyvybei, abortas gali būti pateisinamas. Tokiais atvėjais, būtina, kad abu tėvai nuoširdžiai melstųsi už planavusio gimti kūdikėlio sielą, prašydami, kad ji greičiau subręstų ir, be skaudžių prisiminimų, galėtų grįžti į Dangaus pasaulį. Tai yra mažiausia, ką tėvai gali padaryti, kad padėti savo negimusio vaikelio sielai.

“Abortų reikėtų kaip tik įmanoma vengti, tačiau situacijose, kai jie neišvengiami, būtina nepamiršti savo maldomis linkėti laimės negimusio vaikelio sielai.” (Ryuho Okawa “Healing Yourself”).

(p.s. Happy Science maldų knygelių rinkinyje yra specialiai tam skirta malda)

Straipsniui kompiliuota medžiaga iš Ryuho Okawos knygų “Healing Yourself ~ The True Relationship Between Mind and Body” (“Išgydyk save ~ tikrasis sąryšis tarp proto ir kūno” ir “Tips to Find Happiness” (“Patarimai laimei atrasti”)

Apie organų transplantaciją iš dvasinės pusės

Organų transplantacija ir donorystė yra viena aktualiausių temų šiandienos pasaulyje. Įdomu tai, kad organų donorystę šiandieną skatina ne tik suinteresuotos medicinos institucijos, bet ir tradicinių religijų atstovai, kurie donorystę interpretuoja kaip geros valios aktą arba veiksmą gerinantį sielos karmą. Noras padėti kitam dovanojant savo organus išties yra kilni intencija, tačiau tiktai tuomet, jei organo donoras, organo gavėjas ir organą transplantuojantis gydytojas yra susipažinę su Dvasine Tiesa apie organų transplantaciją ir suvokia savo veiksmų pasėkmes.

Pirmoji Dvasinė Tiesa, susijusi su organų transplantacija, yra ta, jog žmogaus organai nėra paprasčiausia materija – jie taip pat turi sąmonę. Pavyzdžiui, širdis yra dvasinis centras, kuriame koncentruojasi žmogaus ketinimai ir jausmai. Jei ji pašalinama iš kūno žmogui to pilnai nesuvokiant ar nepritariant, ir transplantuojama į kito žmogaus kūną, dalis širdies dvasinio kūno bus taip persodinama naujajam savininkui. Jei organo donoras (tiksliau jo siela) nėra susitaikęs su savo fizinio kūno mirtimi, organo gavėjas gali patirti dvasinį apsėdimą – reiškinį, kai dvi ar daugiau sielų dalyjasi vieną fizinį kūną. Šio reiškinio pasekmė gali būti stiprus transplantuoto organo atmetimas arba kitos komplikacijos.

Antroji Dvasinė Tiesa, susijusi su organų transplantacija, yra ta, kad tikrasis mirties momentas yra ne tada, kai sustoja žmogaus širdis ar smegenų veikla, bet tuomet, kai jo siela atsiskiria nuo fizinio kūno t.y. kai nutrūksta “sidabro gija”, jungianti sielą ir kūną. Tik nutrūkus “sidabro gijai”, siela atsiskiria nuo kūno ir gali grįžti į tikruosius namus - dvasių pasaulį. Tai įvyksta praėjus maždaug 24 val. po to, kai konstatuojama žmogaus mirtis. Sielos, kurių organai buvo pašalinti prieš joms paliekant kūną, prisimena skausmą, patirtą organo šalinimo metu, ir dėl patirto skausmo, šoko, bei panikos negali sklandžiai grįžti į savo tikruosius namus - dvasių pasaulį. Dažnai tokios sielos tampa “pasiklydusiomis” ir kelia daug problemų žemėje gyvenantiems žmonėms. Jei organo donoras po mirties išlaiko stiprų prisirišimą prie savo fizinio kūno, labai tikėtina, kad jis “prisiklijuos” prie organo gavėjo, kas religinėje terminologijoje vadinama “dvasiniu apsėdimu”. Taigi, organų transplantacija gali baigtis dvasiniu apsėdimu arba organo atmetimu.

Šiuolaikinė medicina didžiuojasi savo pasiekimais organų transplantacijos praktijoje ir laiko ją viena svarbiausių XX a. pasiekimų, nesuvokdama, kad žmogaus organai nėra paprasčiausia materija – jie taip pat turi sąmonę…

           

“Įgalinti medicinos pažangos, tačiau Dvasinės Tiesos neišmanantys gydytojai atlieka organų transplantacijos operacijas, kurios didžiąjai daliai žmonių sielų apsunkina grįžimą į dvasių pasaulį. Tai labai apgailėtina situacija. Stebėtina, kad šių dienų intelektualai nesuvokia šio fakto, kuris žinantiems Tiesą atrodo kaip savaime suprantamas dalykas.” (iš Ryuho Okawos knygos “The Philosophy of Progress”).

Straipsniui kompiliuota medžiaga iš Ryuho Okawos knygų “Healing Yourself ~ The True Relationship Between Mind and Body” (“Išgydyk save ~ tikrasis sąryšis tarp proto ir kūno”) ir “The Philosophy of Progress” (“Pažangos filosofija”)

Tathagatos – Didžiosios Šviesos Dvasios Vedlės

Kaip ir žodis „bodhisatva“, „tathagata“ yra budistinis terminas, kuris reiškia „Atėjęs iš Amžinosios Tiesos“ arba „Absoliučios Dievo Tiesos įsikūnijimas“. Apie tathagatų dvasinę sąmonę apibendrintai kalbėti sunku, tačiau žinome, kad jie priklauso transcendentinės išminties pasauliui ir kai reinkarnuoja Žemėje, tampa iškiliomis asmenybėmis. Tathagatos yra krikščioniškųjų angelų bei archangelų atitikmenys. Kartais šie aštuntosios dimensijos gyventojai dar vadinami Didžiosiomis Šviesos Dvasiomis Vedlėmis.

Pagrindinis tathagatų vaidmuo yra perteikti tai, kas yra Dievas. Pirmapradis Dievas neįgauna žmogaus pavidalo. Jis yra jėga, sukūrusi šią neaprėpiamą daugiadimensę visatą, ir mes tos jėgos kaip fizinės būtybės įžvelgti negalime. Tačiau Dievo didybę mes pajuntame per tathagatas, kurie veikia Jo vardu. Kitaip sakant, tathagatos egzistuoja tam, kad leistų žmonėms patirti Dievą jiems priimtinu būdu. Todėl sakoma, kad tathagatos yra „meilės įsikūnijimas“ ir veikia kaip Dievo atstovai.

Kadangi tathagatos yra kur kas arčiau Dievo nei paprasti žmonės, jiems leista mokyti apie Dievą. Kaip Didžiosios Šviesos Dvasios Vedlės, gyvenančios aštuntojoje (devintojoje) dimensijoje, tathagatos turi leidimą išsamiai aiškinti apie Jo egzistenciją. Tačiau net tathagatos visko apie Dievą išmokyti negali. Vieno žmogaus siela, kad ir kokia ji būtų tobula, visiškai suvokti Dievo didybės negali. Štai kodėl aštuntosios dimensijos tathagatos yra pasidaliję į atskiras grupes. Kiekviena tokia grupė atstovauja kokiai nors vienai Dievo šviesos spalvai, ar aspektui. Taigi, Dievo prigimtį tathagatos aiškina tik tam tikru aspektu, kurį ir lemia jų priklausymas tai ar kitai šviesos spalvai.

Ištisus istorijos amžius žmonės kariavo tarpusavyje, nes skyrėsi jų požiūriai į religiją. Jie nežinojo, kad visos Šviesos Dvasios Vedlės perduoda įvairius tos pačios Tiesos aspektus, nesuprato, kokius vaidmenis atlieka skirtingi tathagatos. Tokio nesupratimo rezultatas buvo tas, kad žmonės kitų religijų išpažinėjus paskelbdavo eretikais ir imdavo su jais kariauti. Tačiau dabar žmonijai atėjo laikas suprasti tikrąją Dievo prigimtį, suvokti kad įvairių tathagatų darbai ir mokymai atspindi įvairias dieviškosios šviesos spalvas.

Tathagatos pasirodo Žemėje, kad pakeltų kokią nors kultūrą į patį aukščiausią lygį. Skelbdami fundamentaliąsias Tiesas arba tapę aktyviais lyderiais kultūros ar meno srityse, jie padeda civilizacijai siekti naujų aukštumų. Kai didžiosios civilizacijos pasiekia savo išsivystymo viršūnę, tathagatos Žemėje gimsta vienas po kito.

            Pavyzdžiui, senovės Graikijoje gimęs Sokratas buvo tathagata, taip pat tathagatos buvo jo mokinys Platonas ir Platono mokinys Aristotelis. Kitas tathagata, gyvenęs maždaug tuo pat metu Graikijoje, buvo Pitagoras, o paskui gimė Archimedas (jis buvo Didžioji Dvasia iš devintosios dimensijos; visos Didžiosios Dvasios yra tathagatos, nors ne visi tathagatos yra Didžiosios Dvasios). Ankstyvojoje kinų civilizacijoje gyveno Konfucijus (jis irgi buvo Didžioji Dvasia iš devintosios dimensijos), Lao Dzė, Čuang Dzė ir Mo Dzė – visi jie buvo tathagatos. Jėzus Kristus (Didžioji Dvasia iš devintosios dimensijos) ir Jonas Krikštytojas irgi buvo tathagatos. Iš Senojo Testamento pranašų tathagatos buvo Jeremijas ir Elijas. Žinoma, tathagatos buvo budizmo religijos įkūrėjas Buda Šakjamunis (Didžioji Dvasia iš devintosios dimensijos) ir keli jo sekėjai.

Pati tathagatų egzistencija yra meilės žmonėms išraiška. Kitaip tariant, tathagatų paskirtis yra parodyti mums nušvitimo kelią, padėti mums plėsti sąmonę ir vesti mus į laimę. Tathagatos yra Dievo šviesos personifikacija. Žmonės negali regėti ir protu aprėpti Dievo. Kad Dievas egzistuoja, mes suprantame tik per tathagatas, Jo atstovus. Tathagatų egzistencija leidžia mums pažinti Dievą, patirti Jo atjautą ir Jo galią. Todėl tathagatos yra didieji mokytojai, vedantys žmoniją laimės keliu.

Daugiau apie tathagatas ir jų vaidmenis skaitykite Ryuho Okawos knygoje “Amžinybės dėsniai”.