Kaip ir žodis „bodhisatva“, „tathagata“ yra budistinis
terminas, kuris reiškia „Atėjęs iš Amžinosios Tiesos“ arba „Absoliučios Dievo
Tiesos įsikūnijimas“. Apie tathagatų dvasinę sąmonę apibendrintai kalbėti sunku,
tačiau žinome, kad jie priklauso transcendentinės išminties pasauliui ir kai
reinkarnuoja Žemėje, tampa iškiliomis asmenybėmis. Tathagatos yra
krikščioniškųjų angelų bei archangelų atitikmenys. Kartais šie aštuntosios dimensijos
gyventojai dar vadinami Didžiosiomis Šviesos Dvasiomis Vedlėmis.
Pagrindinis tathagatų vaidmuo yra perteikti tai, kas
yra Dievas. Pirmapradis Dievas neįgauna žmogaus pavidalo. Jis yra jėga,
sukūrusi šią neaprėpiamą daugiadimensę visatą, ir mes tos jėgos kaip fizinės
būtybės įžvelgti negalime. Tačiau Dievo didybę mes pajuntame per tathagatas,
kurie veikia Jo vardu. Kitaip sakant, tathagatos egzistuoja tam, kad leistų
žmonėms patirti Dievą jiems priimtinu būdu. Todėl sakoma, kad tathagatos yra
„meilės įsikūnijimas“ ir veikia kaip Dievo atstovai.
Kadangi tathagatos yra kur kas arčiau Dievo
nei paprasti žmonės, jiems leista mokyti apie Dievą. Kaip Didžiosios Šviesos
Dvasios Vedlės, gyvenančios aštuntojoje (devintojoje) dimensijoje, tathagatos
turi leidimą išsamiai aiškinti apie Jo egzistenciją. Tačiau net tathagatos
visko apie Dievą išmokyti negali. Vieno žmogaus siela, kad ir kokia ji būtų
tobula, visiškai suvokti Dievo didybės negali. Štai kodėl aštuntosios
dimensijos tathagatos yra pasidaliję į atskiras grupes. Kiekviena tokia grupė
atstovauja kokiai nors vienai Dievo šviesos spalvai, ar aspektui. Taigi, Dievo
prigimtį tathagatos aiškina tik tam tikru aspektu, kurį ir lemia jų
priklausymas tai ar kitai šviesos spalvai.
Ištisus istorijos amžius žmonės kariavo
tarpusavyje, nes skyrėsi jų požiūriai į religiją. Jie nežinojo, kad visos
Šviesos Dvasios Vedlės perduoda įvairius tos pačios Tiesos aspektus, nesuprato,
kokius vaidmenis atlieka skirtingi tathagatos. Tokio nesupratimo rezultatas
buvo tas, kad žmonės kitų religijų išpažinėjus paskelbdavo eretikais ir imdavo
su jais kariauti. Tačiau dabar žmonijai atėjo
laikas suprasti tikrąją Dievo prigimtį, suvokti kad įvairių tathagatų darbai ir
mokymai atspindi įvairias dieviškosios šviesos spalvas.
Tathagatos pasirodo Žemėje, kad pakeltų kokią nors
kultūrą į patį aukščiausią lygį. Skelbdami fundamentaliąsias Tiesas arba tapę
aktyviais lyderiais kultūros ar meno srityse, jie padeda civilizacijai siekti
naujų aukštumų. Kai didžiosios civilizacijos pasiekia savo išsivystymo viršūnę,
tathagatos Žemėje gimsta vienas po kito.
Pavyzdžiui,
senovės Graikijoje gimęs Sokratas buvo
tathagata, taip pat tathagatos buvo jo mokinys Platonas ir Platono mokinys Aristotelis.
Kitas tathagata, gyvenęs maždaug tuo pat metu Graikijoje, buvo Pitagoras, o paskui gimė Archimedas (jis buvo Didžioji Dvasia iš
devintosios dimensijos; visos Didžiosios Dvasios yra tathagatos, nors ne visi
tathagatos yra Didžiosios Dvasios). Ankstyvojoje kinų civilizacijoje gyveno Konfucijus (jis irgi buvo Didžioji
Dvasia iš devintosios dimensijos), Lao
Dzė, Čuang Dzė ir Mo Dzė – visi jie buvo tathagatos. Jėzus Kristus (Didžioji Dvasia iš
devintosios dimensijos) ir Jonas
Krikštytojas irgi buvo tathagatos. Iš Senojo Testamento pranašų tathagatos
buvo Jeremijas ir Elijas. Žinoma, tathagatos buvo budizmo
religijos įkūrėjas Buda Šakjamunis
(Didžioji Dvasia iš devintosios dimensijos) ir keli jo sekėjai.
Pati tathagatų egzistencija yra meilės žmonėms
išraiška. Kitaip tariant, tathagatų paskirtis yra parodyti mums nušvitimo
kelią, padėti mums plėsti sąmonę ir vesti mus į laimę. Tathagatos yra Dievo
šviesos personifikacija. Žmonės negali regėti ir protu aprėpti Dievo. Kad
Dievas egzistuoja, mes suprantame tik per tathagatas, Jo atstovus. Tathagatų
egzistencija leidžia mums pažinti Dievą, patirti Jo atjautą ir Jo galią. Todėl
tathagatos yra didieji mokytojai, vedantys žmoniją laimės keliu.
