Šiandienos
pasaulis tapo labai materialistinis. Jame kliaujamasi tik mokslu ir taip
vadinamų "šiuolaikinių intelektualų" nuomone. Deja, tie "šiuolaikiniai
intelektualai" dažnai klaidina pasaulio žmones, nes patys nežino arba
ignoruoja paprastą, bet esminę Tiesą.
Ši paprasta
esminė Tiesa yra tokia: Tikroji žmogaus esmė yra siela, sukurta Pirmapradžio
Kūrėjo, kurį mes vadiname Dievu, Pirmapradžiu Buda, arba Šaltiniu. Dvasių
pasaulis arba anapusinis pasaulis yra vieta, kurioje siela paprastai gyvena ir
todėl jis vadinamas Tikruoju Pasauliu. Tame Tikrajame Pasaulyje yra daug lygių,
kurie dar vadinami dimensijomis ar matmenimis. Kiekvienas lygmuo atspindi jo
gyventojų sąmonės arba nušvitimo lygį. Sielos, pasiekusios tokį pat nušvitimo
lygį ir turinčios panašius polinkius, įprastai gyvena toje pačioje dimensijoje.
Šis materialus
pasaulis yra apgaubtas Tikrojo Pasaulio ir yra tarsi mokykla sielai.
Tai vieta, kur daug
skirtingų sielų gali susitikti, įgyti patirties ir išmokti svarbių pamokų.
Taigi, žmogaus siela užsivelka žmogaus formą (uniformą), arba, kitaip tariant,
įsikūnija šiame materialiame pasaulyje, kelis dešimtmečius jame gyvena kaip
asmuo, ir po mirties grįžta į Tikrąjį Pasaulį, savo tikruosius namus. Tikrojo Pasaulio
vieta, į kurią sugrįžta siela, priklauso nuo to, kaip žmogus gyveno žemėje:
kokio lygio įgijo nušvitimą ar kokią pasiekė proto būseną.
Kaip ir daugelis
pasaulio religijų moko, Tikrajame Pasaulyje egzistuoja dvi išskirtinės sferos,
t. y. Dangus ir Pragaras. Žmonės, kurie gyveno Žemėje, skleisdami gėrį ir
meilę, po mirties sugrįžta į Dangaus sferą. O tie, kurie gyveno savanaudišką
gyvenimą, sukūrė daug negatyvumo ir visaip kenkė kitiems, grįžta į Pragaro
sferą. Atsakymo, kodėl Tikrasis Pasaulis yra padalintas į Dangaus ir Pragaro
sferas, nereikia ieškoti pasakose ar nebūtose istorijose, kurios dažnai tik
gąsdina žmones. Iš tikro, tas atsakymas slypi reiškinyje, kurį fizikos mokslas
vadina "rezonansu", o dvasiniais terminais kalbant tai yra
"traukos dėsnis".
Tie, kurie grįžta
Pragaran, įprastai visiškai nežino šios dvasinės Tiesos ir negali suvokti savo
egzistencijos po mirties. Jie ir toliau gyvena kančioje ir skausme. Gyvendami
Pragaro kančiose, jie tampa tais, kuriuos daugelis religijų vadina
"piktosiomis dvasiomis". Piktosios dvasios bando pabėgti nuo Pragaro
kančių apsėsdamos šio pasaulio žmones, kurie skleidžia tokius pat negatyvius
virpesius per savo mintis, poelgius, žodžius. Piktųjų dvasių apsėstų žmonių
gyvenimai dažniausiai pradeda stipriai griūti: užpuola įvairios nelaimės,
netikėtos ligos, kyla mintys apie savižudybes ir formuojasi tamsus požiūris į
gyvenimą ir aplinkinius.
Jei visi žmonės žinotų ir priimtų šią paprastą Tiesą, būtų galima išspręsti daug gyvenimo problemų, mokslas ir medicina galėtų darbuotis jau kitame lygmenyje, religija atgautų pagarbą. Tiesą sakant, visos tikrosios pasaulio religijos buvo sukurtos tam, kad skleistų šią paprastą, bet esminę Tiesą, kuri turi būti išsaugota ir perduota visiems žmonėms.
Jei visi žmonės žinotų ir priimtų šią paprastą Tiesą, būtų galima išspręsti daug gyvenimo problemų, mokslas ir medicina galėtų darbuotis jau kitame lygmenyje, religija atgautų pagarbą. Tiesą sakant, visos tikrosios pasaulio religijos buvo sukurtos tam, kad skleistų šią paprastą, bet esminę Tiesą, kuri turi būti išsaugota ir perduota visiems žmonėms.
Straipsnis parengtas remiantis Ryuho Okawos knygomis:
Susiję straipsniai:
