Jėzaus Kristaus vaidmuo

Jėzus Kristus turi šimtus milijonų sekėjų, tad apie jo darbus daug pasakoti nėra reikalo. Svarbu tai, kad jo dvasia yra aktyvi nuo tada, kai buvo sukurta Žemės dvasių grupė, ir kad esminis jo uždavinys yra skleisti meilę. Jo mokymai apie meilę yra pasiekę visus pasaulio kampelius ir tapę universalia visų žmonių dvasine tema. Tai rodo, kaip smarkiai Jėzus paveikė šį pasaulį.

Devintosios dimensijos Jėzaus Sąmonė dar vadinama Agašos Sąmone. Agaša buvo Didžioji Šviesos Dvasia Vedlė, kuri pasirodė Atlantidoje šios civilizacijos egzistavimo pabaigoje. Agaša buvo Jėzaus vardas, kai jis maždaug prieš dešimt tūkstančių metų inkarnavo Atlantidoje ir tapo toks įtakingas, kad net ir dabar Žemės dvasių grupė kartais vadinama Agašos dvasių grupe. Jėzus taip pat pasirodė Žemėje ir vėliau – prieš septynis aštuonis tūkstančius metų Indijoje jis buvo žinomas kaip Krišna. Vėlesniais laikais, maždaug prieš keturis tūkstančius metų, jis pasirodė Egipte ir buvo vadinamas Clario vardu. Jėzus niekada nesiliovė dirbęs devintojoje dimensijoje, įvairiomis formomis jis nuolat siunčia viso pasaulio žmonėms savo nurodymus.

Jėzaus darbas artimai susijęs su Šakjamunio darbu. Šakjamunis atsako už Dievo Įstatymus, kurie gali būti palyginti su fizinio kūno kraujotakos ir nervų sistema. Kaip kraujagyslių tinklas kūne, Dievo Įstatymai pasiekia visas mūsų būties dalis. Šakjamunis yra smegenys ir mūsų arterijų, venų bei kapiliarų kūrėjas, o Jėzus – širdis, kuri varinėja po kūną kraują. Jei nebūtų širdies, mūsų kūnas liautųsi gyvavęs, o jei Jėzus nesiųstų žmonijai meilės, pakriktų Žemės dvasių grupės veikla ir Žemėje prasidėtų suirutė, kiltų neapykanta.

Šimtus milijonų metų Jėzus buvo meilės įsikūnijimas – meilės, kuri sujungia visus žmones. Jėzaus meilę įkūnija ir jo suburta didelė ir labai galinga gydančiųjų dvasių grupė, kuriai vadovauja jo balta šviesa. Kadangi Žemėje Jėzus buvo pasirodęs daug kartų, kad skleistų čia savo mokymus, daug dvasių dabar yra jo sekėjos. Septyni archangelai taip pat dirba Jėzaus vadovaujami. Jie iš pradžių lydėjo Enlilį, kai šis persikėlė į Žemę ir atsivedė čia daug fizinių būtybių, tačiau vėliau jie tapo Jėzaus pagalbininkais.

Ištrauka iš Ryuho Okawos knygos “Amžinybės dėsniai”.

Susiję straipsniai:

Meilės prisikėlimas - dvasinis pranešimas iš Jėzaus Kristaus

Religijos esmė ir paskirtis

Religija egzistavo visais laikais ir buvo kultūros bei civilizacijos fundamentas. Mokslui vystantis, požiūris į religiją keitėsi ir šiandieną religija dažniau laikoma nesutarimų bei konfliktų priežastimi, nei civilizcijos pagrindu. Kas iš tikro yra religija? Kokia religijos esmė, jos paskirtis? Kodėl ji reikalinga?

Religija skelbia esminę tiesą, kurią turi žinoti kiekvienas

Religija yra mokslas apie žmogaus tikrąją prigimtį ir apie jo tikruosius namus - dvasių pasaulį – pasaulį iš kurio žmogus ateina ir į kurį sugrįžta.  Religija moko, kad “Žmogaus esmė nėra fizinis kūnas. Žmogus yra dvasinė būtybė, gyvenanti fiziniame kūne dvasinio tobulėjimo tikslais.” Tai elementari tiesa, kurią turi žinoti kiekvienas. Šią tiesą skelbia ne tik didžiosios pasaulio religijos, bet ir mažesnės etninės religijos kiekvienoje šalyje. Tai yra esminė religijos skelbiama Tiesa.

Nors esame dvasinės būtybės ir prieš gimdami žemėje vienokiu ar kitokiu būdu Danguje studijuojame Dievo Tiesą, kai tik gimstame žemėje, dvasine prasme tampame akli. Dėl šios priežasties į žemę yra siunčiamos Didžiosios Šviesos Dvasios-Vedlės. Šios didžiosios dvasios gimsta įvairiose rasėse ir regionuose. Jos gimsta įvairiais laikotarpiais ir visada rodo kelią į nušvitimą, dažniausiai darbuodamosi religijos srityje. Jų misija – suteikti žmonėms galimybę nubusti dvasiškai ir prisiminti savo tikrąją prigimtį, bei gyvenimo žemėje tikslą.

Religija moko atskirti gėrį ir blogį

Žmogus yra dvasinė būtybė ir po mirties neišvengiamai sugrįš į dvasių pasaulį, kuriame viešpatauja Dievo (Visatos) dėsniai. Gėrio ir blogio sąvokos egzistuoja ne tik čia, žemėje, bet ir aname pasaulyje, tačiau jų kriterijai nevisuomet sutampa. Nepaisant to, jog žemėje, galbūt, gyvenote nepažeidinėdami įstatymų ir tvarkos, grįžę į kitą (dvasių) pasaulį turėsite pasitikrinti, ar gyvenote pagal Dievo Valią, ar nepažeidinėjote Visatos dėsnių. Čia žemėje niekas negyvena visiškame gėryje arba visiškame blogyje, tačiau peržiūrėjus gyvenimo įrašą, tampa aišku, į kurią pusę linksta žmogaus siela. Dvasių pasaulyje siela turi dvi kryptis – ji keliauja arba į Dangų arba į Pragarą (žr. pastabą). Taigi, žinoti Visatos arba Dievo dėsnius yra svarbiau nei žinoti šalies įstatymus, kurių nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

Religija yra mokslas apie dvasių pasaulį – pasaulį, kuris yra tikrieji žmogaus sielos namai. Taigi, religijos paskirtis yra perduoti tas žinias žmogui žemėje, kad jis naudodamasis jam Dievo suteikta laisva valia, savo pasirinkimus darytų atsakingai t.y. žinodamas apie galimas jų pasėkmes.

Religija yra mokslas apie Tiesą, tačiau žmonijos istorijoje yra daug pavyzdžių, kai ji buvo naudojama savanaudiškiems tikslams tenkinti arba suprantama per siaurai…

Pastaba: Pragaras nėra vieta, kurioje žmogaus siela pasmerkta kentėti amžinai. Net ir patekusi į Pragarą, žmogaus siela gali grįžti į Dangų, kai tik suvokia savo klaidas. Kitais žodžiais tariant, Pragaras ar Dangus – tai tiesiog žodžiai nusakantys žmogaus proto būseną.

Kompiliuota iš Ryuho Okawos knygų “Pakeiskite savo gyvenimą, pakeiskite pasaulį” ir “Amžinybės dėsniai”.

Susiję straipsniai:

Religijų įvairovė – skirtingi Dievo Tiesos aspektai

Apie pomirtinį savižudžio gyvenimą

Žmonės, nusprendę išeiti iš gyvenimo savo noru, dažnai tikisi tokiu būdu nutraukti savo kančias, pabėgti nuo juos slegiančių problemų ar, tiesiog, nebūti našta kitiems. Jie tikisi, jog su fizinio kūno mirtimi viskas pasibaigs ir pagaliau jie atras taip išsvajotąją ramybę. Deja, deja…Jie net nesuvokia, kas jų laukia po mirties. Taip pat jie nesuvokia, kad tokiu savo poelgiu pasmerkia kančiai ne tik save (žmogaus esmės – proto – nužudyti neįmanoma), bet ir pridaro problemų savo artimiesiems.

Štai ką apie savižudybę ir jos pasekmes sako Mokytojas Ryuho Okawa:

“Savižudžio siela pasilieka limbo būsenoje. Ji negali sugrįžti nei į Dangų, nei į Pragarą ir blaškosi šiame pasaulyje, iki kol nugyvena savo suplanuotą laiko tarpą. Dažniausiai tokios sielos pasilieka mirimo vietose arba apsėda savo šeimos narius ir prišaukia jiems nelaimes. Galiu suprasti, kodėl jos nori prisikabinti prie kitų žmonių. Tai panašu į žmogų, vidury ežero iškritusį iš valties ir bandantį kabintis už jos kraštų arba už kažko, kad išsigelbėti. Tie, kurie mirė nesuvokdami mirties prasmės, bandys kabintis už ko nors. Tas "kas nors" gali būti jų šeimos nariai, draugai arba žmonės, susiję su jų savižudybės vieta. Tokie žmonės greičiausiai kėlė problemų kitiems dar būdami gyvi, bet, negalėdami savęs išgelbėti, jie ir toliau kelia problemas kitiems, net ir po mirties. Jausdamiesi nelaimingi, kad jie vieni kenčia, jie bando padidinti kenčiančiųjų gretas ir įtraukti kitus žmones į tuos pačius spąstus. Jie bando sugundyti ir kitus vietose, kuriose jie nusižudė: aukštuose pastatuose, ant traukinių platformų, pakelėse ar pajūryje. Jie bando sugundyti kitus nutraukti savo gyvenimą tokia pat mirtimi. Tai yra siaubingas dalykas. Tikiuosi, jog niekuomet nepakliūsite į tokią situaciją. Tikiuosi, jog niekada netapsite būtybe, kuri bando sumažinti savo kančią priversdama kentėti kitus. Vietoj to, turite siekti tapti tais, kurie gali padėti gelbėti kitus, bei vesti į laimę kuo daugiau žmonių. Nuoširdžiai to trokštu. “

(Ištrauka iš Ryuho Okawos paskaitos “Tapti Pabudusiu”)

Tie, kas neabejingi savižudybių problemai, pasidalinkite šia Dvasine Tiesa su kitais, kuri kažkam, galbūt, atvers akis...

Susiję straipsniai:

Savižudybės pasekmė - didelė sielos kančia po mirties.

Pomirtinis Pasaulis.

Apie gyvenimą mirties momentu.

Dvasiniai trikdžiai ir apsėdimas - reali problema.

Apie pasaulio dabartį, ateitį ir mūsų misiją

Turbūt daugelis sutiks, jog šiandienos pasaulyje daug nerimo šaltinių, o ateitis tampa vis sunkiau prognozuojama. Tokiais laikotarpiais esame linkę labiau domėtis senovinėmis pranašystėmis arba klausyti tų, kurie geba spėti ateitį. Mokytojas Ryuho Okawa, žmogus pasiekęs aukščiausią nušvitimą ir turintis visas įmanomas dvasines galias, savo pirmojoje ir svarbiausioje knygoje “Saulės dėsniai”, trumpai ir aiškiai kalba apie dabartinę pasaulio situaciją, ateitį ir mūsų misiją:

___ ___ ___

"Mūsų dabartinė civilizacija, kokia ji yra nuo antrosios XX amžiaus pusės, gerokai primena Mu ir Atlantidą paskutiniais jų gyvavimo metais. Šiandieną žmonija labai daug dėmesio skiria mokslui ir technologijoms, todėl pasaulyje plinta materializmas. Žmonių širdys darosi vis aikštingesnės, siaučia socialinis blogis ir daugelis religinių lyderių klaidina savo sekėjus. Kita vertus, visame pasaulyje esama ir tokių lyderių, kurie skelbia Tiesas.

Nesunku nuspėti žmonijos ateitį, jei tik pažvelgsime į senesnių civilizacijų likimą ir palyginsime jas su savo dabartinėmis visuomenėmis. Turint galvoje globalią šiuolaikinio pasaulio prigimtį galima teigti, kad mūsų laukiančios nelaimės neapsiribos viena šalimi ar vienu žemynu – jos sukrės visą Žemės rutulį. Maža to – labai tikėtina, kad nelaimės prasidės per kelis kitus dešimtmečius (past. “Saulės dėsniai” parašyti 1986 m.) Aš galiu pažvelgti į žmonijos likimą ir tiksliai pasakyti, kokios nelaimės ir katastrofos mūsų laukia. Tačiau čia noriu pridurti vieną dalyką. Kad ir kokie siaubingi būtų įvykiai, jie nereiškia, kad tai pasaulio pabaiga. Praeities civilizacijų žmonės mąstė būtent taip – jiems atrodydavo, kad juos užklupusios nelaimės reiškė laikų pabaigą. Tačiau tų civilizacijų sėklos išliko ir iš jų suvešėjo naujas vilties sodas, kuris galų gale išaugo į klestėjimo ir šviesos visuomenę.

Reinkarnacijos ciklai būdingi ne tik žmonių sieloms, bet ir ištisoms civilizacijoms bei kultūroms. Mūsų planetos civilizacijos juda nesibaigiančiais ciklais nuo gimimo iki mirties. Visada atminkite štai ką: vieno dalyko pabaiga reiškia kito pradžią.

Rašydamas šios knygos („Saulės dėsnių“) žodžius, perduodamus man iš devintosios dimensijos Kosminio Pasaulio, žinau, kad Žemė greitai panirs į tamsą. Pasauliui reikia šviesos švyturio, kuris parodytų žmonijai kelią iš tamsos. Žmonijai reikia, kad Budos Tiesų šviesa šviestų bent iš vieno pasaulio kampelio. Ši knyga yra dalis didingos Budos Tiesų Saulės, kuri dabar kyla viršum horizonto. Jos šviesa tarnaus naujai civilizacijai, kuri greitai iškils.

Žmonija naujajame tūkstantmetyje turės drąsiai įveikti dešimtmečius chaoso ir destrukcijos. Po didelių gimimo kančių nauja civilizacija užgims Azijoje. Ji prasidės nuo Japonijos ir skleisis į Pietryčių Azijos šalis iki Indonezijos ir galiausiai – iki Okeanijos. Kai kurie žemės masyvai nugrims į vandenį, o Ramiajame vandenyne vėl iškils Mu žemynas – jis taps naujos didžiulės civilizacijos centru.

Galiausiai po vandeniu panirs kai kurios Europos ir Šiaurės Amerikos dalys. Tačiau iškils Atlantida ir taps dar didesniu žemynu, nei buvo anuomet. 2400 metais jame atgims Jėzus Kristus. Maždaug 2800 metais Indijos vandenyne vėl iškils Garnos žemynas, kuriame atgims Mozė ir sukurs naują kosminę civilizaciją.

Kai kurie iš jūsų, dabar skaitantys šią knygą, reinkarnuosite Žemėje kartu su Jėzumi ir Moze ir studijuosite jų mokymus. Tačiau tų ateities civilizacijų gerovė priklausys nuo mūsų, nuo žmonių, kurie gyvena šiandieną – ar mes padėsime Budos Tiesų Saulei pakilti virš viso pasaulio. Kai pasaulis pasiners į tamsą, mes patys turėsime šviesti skaisčiai kaip Saulė ir teikti pasauliui šviesą bei viltį. Tai yra labai svarbi misija tų, kurie yra gimę šiame amžiuje."

___ ___ ___

Ištrauka iš Ryuho Okawos knygos “Saulės dėsniai” (2014 m., Mijalba)

Susiję straipsniai:

Žmonijos misija – sukurti Utopiją Žemėje

“Saulės Dėsniai” – knyga pakeitusi daugelio gyvenimus