12 gruodžio, 2015

Ryuho Okawa išleido savo 2000-ąją knygą


Mokytojo Ryuho Okawos išleistų knygų skaičius jau pasiekė 2000. Š.m. lapkričio 25 d. Tokijaus Josuikaikan salėje vyko renginys, skirtas paminėti šiam pasiekimui. Iškilmingo renginio metu Mokytojas Okawa išsakė mintis apie savo 2000-ąją knygą ir atskleidė, kokias kasdienines pastangas jis deda, kad galėtų ir toliau leisti knygas. Kai ant podiumo atsistojęs Mokytojas pareiškė, kad kitas jo tikslas yra per ateinančius dešimt metų pasiekti 3000 knygų rekordą, jis sulaukė didelių ovacijų. Po savo pasisveikinimo kalbos, Mokytojas Okawa mielai atsakinėjo į žurnalistų bei korespondentų klausimus. Tarp 300 renginio svečių buvo ir leidyklų atstovai, kurie, kaip ir daugelis kitų dalyvių, buvo nustebinti Mokytojo Okawos asmenybės charizmos ir jo stabilių pasiekimų. Keli atsiliepimai iš renginyje dalyvavusių žmonių:


Išleisti 2000 knygų yra didžiulis pasiekimas, tačiau Mokytojas Okawa buvo kuklus.”

“Jo kalba buvo labai įdomi, o jis pats labai draugiškas. Jaučiau jam kažkokį tai artumą.”

“Pokalbis su Mokytoju išliks brangiu atsiminimu.”

“Niekada nemaniau, kad Mokytojas toks atviros širdies žmogus. Jeigu daugiau žmonių pažintų jo charakterį, manau, jis įgytų daugiau populiarumo jaunimo tarpe.”

“Buvau klaidingos nuomonės apie jį. Maniau, kad jis išaukštintas ir nepasiekiamas žmogus, tačiau buvau labai nustebinta jo paprastumo.”

“Matyti Mokytoją iš taip arti buvo jaudinantis momentas. Nuostabu, kad Mokytojo paskaitos virsta knygomis.”

“Jo aura kur kas labiau švytinti, nei tai matoma TV ekranuose”.

“Nežinojau, kad jis toks atviras. Jis buvo kitoks nei paskaitų didžiulėse arenose metu. Jis labai prieinamas žmogus.”

 
2000-oji Ryuho Okawos knyga vadinasi “Teisingumo Dėsniai”. Japonų kalba ji pasirodys gruodžio 14 d., o anglų k. - 2016 metų pradžioje. Šioje knygoje bus kalbama ir apie tokias aktualias šiandienos problemas, kaip terorizmas ir pabėgelių krizė, kurioms pasaulis vis dar neranda sprendimų.


Nuoširdžiai sveikiname Mokytoją Ryuho Okawą ir dėkojame jam už visus jo šviesos darbus.



Versta iš straipsnio:

01 gruodžio, 2015

Kodėl Dievas nesunaikina Pragaro?

Turbūt visi sutiksime, jog pasaulyje yra daug blogio apraiškų ir kartais atrodo, kad jų tiek daug, jog net pati mūsų Žemė tarsi virtusi Pragaru. Turbut ne vienam yra kilęs klausimas, kodėl Dievas, jei Jis egzistuoja ir iš tikro yra Visagalis, nesunaikina viso blogio, ar tai, kas yra vadinama “Pragaru”?
Labai aiškų ir trumpą atsakymą į šį klausimą pateikia Mokytojas Ryuho Okawa savo knygoje “Spiritual World 101” (“Dvasinio pasaulio pagrindai”).

(Ištrauka iš knygos)
Pragaras tam tikra prasme yra bausmės vieta, bet kita prasme – tai yra ligoninė. Pragaro dvasios yra tarsi ligoniai. Todėl mintis sunaikinti Pragarą prilygsta minčiai atsikratyti ligonių. Jeigu ligoninė ir būtų susprogdinta, ar tai padėtų atsikratyti visų sergančių žmonių?
Pradėkime nuo to, kad pradžioje ligonių net nebuvo. Visi jie buvo sveiki žmonės, kurie, dėl tam tikrų priežasčių, nesirūpino savimi ir susirgo. Nors jie dabar ir serga, galiausiai jie pasveiks. Puiki sveikata yra tikroji jų būsena. Būtent taip galvoja Dievas.

Jūs ir patys vieną dieną galite susirgti. Jei taip nutiktų, greičiausiai nenorėtumėte, kad jus sunaikintų. Anksčiau buvote sveiki, tad nenorėtumėte, kad žmonės jums sakytų “Turite gultis ligoninėn, tačiau ligoninės pacientai yra niekam tikę, tad juos galima išžudyti”. Taigi, nors Pragaras yra tam tikra bausmės forma, jis taipogi funkcionuoja kaip ligoninė. Todėl į Pragarą turėtume žiūrėti tolerantiškiau.
Visai įmanona, kad ir jūs pateksite į Pragarą. Paklauskite savęs, ar tokiu atveju iš tikro norėtumėte, kad jūsų siela būtų sunaikinta? Žinoma, kad ne. Jūs, verčiau, pasirinktumėte gyventi ir praktikuoti apmąstymus, net jei tam prireiktų penkių šimtmečių ar daugiau.
Į pragaro dvasias reikėtų žvelgti, kaip į sergančius žmones, kurie šiuo metu yra “ne formoje”. Jie susirgo, nes nepakankamai judėjo, per daug valgė (gėrė) ar per daug dirbo. Argi tikrai manote, kad tai pakankama priežastis juos eliminuoti ir teigti, kad jiems neturi būti leidžiama gyventi? Jeigu giliai  tai apmąstysite, suvoksite, kad Dievas yra toks gailestingas, jog jau daugybę laiko laukia, kol dvasios esančios Pragare sugrįš į Dangų...


Versta ir kompiliuota iš Ryuho Okawos knygos “Spiritual World 101” (“Dvasinio pasaulio pagrindai”).

Susiję straipsniai:


27 spalio, 2015

Apie Pragarą paprastai

Daugelis žmonių mano, kad Pragaras yra pasaulis minimas tik pasakose, pasaulis aprašytas budistiniuose tekstuose arba speciali vieta, išgalvota krikščionybės. Deja, Pragaras iš tikrųjų egzistuoja ir yra labai arti žemiškojo pasaulio. Pragaro gyventojai neturi fizinių kūnų ir nepriklauso šiam pasauliui, bet jie yra labai stipriai prisirišę prie žemiškojo pasaulio ir nesupranta, kad jie yra dvasios. Daugelis į Pragarą patekusių žmonių net nesuvokia, kad yra mirę. O jei kurie ir suvokia, tai nesupranta kas vyksta, kur jie yra ir dėl ko.
Pragare yra daug lygių – nuo aukščiausiųjų iki žemiausiųjų. Kiekvienas jų atitinka proto skleidžiamas vibracijas. Žemiausiame Pragaro lygmenyje gyvena sielos tų, kurie kūrė bei skleidė neteisingas ideologijas ar religijas ir suklaidino daugelį žmonių. Dvasių pasaulyje kitų sielų klaidinimas laikomas kur kas didesne nuodėme, nei blogi fiziniai darbai, kriminaliniai nusikaltimai, ar net žmogžudystė.
Svarbu suprasti, kad Pragaras nėra tik paprasčiausia bausmės vieta. Tai yra pasaulis, į kurį patenka sielos dėl tam tikrų savo minčių polinkių. Paprastai sakant, sielos skleidžiamos šiurkščios vibracijos ją apsunkina, ir tai neleidžia jai pakilti, gramzdina gilyn. Moraliniu požiūriu, po mirties kiekvienas žmogus (jo siela) apmąsto savo gyvenimą žemėje ir jeigu negali sau atleisti, pasirenka keliauti į Pragarą tolimesniam mokymuisi.
Svarbu  žinoti, kad sielos negali atgimti žemėje tiesiai iš Pragaro. Dėl to  jos bando prisišlieti prie žmonių žemėje ir priversti juos kentėti. Religiniu požiūriu tai yra vadinama dvasiniu apsėdimu. Jei Pragare gyvenančios sielos galėtų iš karto atgimti žemėje, tai siekdamos išvengti Pragaro kančių jos taip ir padarytų. Tačiau tai yra neįmanoma, dėl to jos apsėda žemėje gyvenančius žmones ir juos klaidina.
Visgi, net ir į Pragarą pakliuvusios sielos gali iš ten ištrūkti ir sugrįžti į Dangų. Joms reikia apmąstyti save, suprasti savo klaidas ir atlikti nuoširdžią atgailą. 
Jeigu gyvendami žemėje žmonės mokytųsi Tiesų ir save apmąstytų, į Pragarą nepatektų.

(Mokymas apie Pragarą filme "Amžinybės dėsniai")



Versta ir kompiliuota iš Ryuho Okawos knygos “Spiritual World 101” (“Dvasinio pasaulio pagrindai”).

Susiję straipsniai:

18 rugsėjo, 2015

Būsite laimingesni, jeigu tikėsite kito pasaulio egzistavimu

Ar kada nors savęs paklausėte, kas jums atneš daugiau laimės: tikėjimas ar netikėjimas, kad kitas pasaulis egzistuoja?
Tarkime dabar jums keturiasdešimt, o vidutinė gyvenimo trukmė yra aštuoniasdešimt metų. Taigi, jums liko gyventi dar keturiasdešimt metų. Žinoma, per kitus keturiasdešimt metų dar daug ką nuveiksite, tačiau būdamas aštuoniasdešimties numirsite. Jei manote, kad po kremavimo nebeliks nieko, kas įrodytų jūsų gyvenimą žemėje, išskyrus saują pelenų ir anglies dvideginį, vargu ar būsite laimingi. Būsite kur kas laimingesni tikėdami, kad jūsų siela, jūsų gyvybinė energija, kuri gyveno žemėje su tam tikru vardu, gyvens toliau ir po mirties.
Jei viskas baigtųsi mirtimi, tuomet moralai, filosofijos ir religijos būtų beprasmės.
Koks tuomet būtų tikslas tobulinti savo charakterį? Kokia būtų prasmė studijuoti, sunkiai dirbti, ar stengtis kurti gerus santykius su kitais? Kuriam galui dėti tiek pastangų į gyvenimą?

Jeigu mirtis viską užbaigtų, tuomet gyvenimas būtų beprasmis. Nebūtų jokio tikslo gerinti savo charakterį, dėti pastangas ar stengtis tobulėti.
Net jei tobulinant save, jums ir pasisekė įgyti visuomeninę padėtį, geras pajamas ir žemiškos formos laimę, jei viskas baigiasi mirtimi, tuomet visa tai yra beprasmiška. Kaip manote, kuris mąstymas jus ves į tikrąją laimę?

Jeigu manysite, kad žinias ir gebėjimus, kuriuos stengėtės įgyti šiame pasaulyje, galėsite pasiimti su savimi į kitą pasaulį, ir kad jūs egzistuosite ir po mirties, tuomet jūsų dabartinės pastangos atrodys kur kas prasmingesnės.

Taigi, kuo renkatės tikėti: ar tuo, kad viskas užsibaigs mirtimi, ar tuo, kad jūs egzistuosite po mirties ir, kad jūsų pastangos žemėje nenueis perniek? Kuris tikėjimas jums atneš daugiau laimės?
Be abejonės, tikėjimas kito arba pomirtinio, pasaulio egzistavimu, jums teiks daugiau laimės, o teisingos žinios apie tą pasaulį – padės atsikratyti baimės.


Šaltinis:

Ryuho Okawos knyga “Spiritual World 101 ~ a guide to a spiritually happy life” (“Dvasinio pasaulio pagrindai ~ vedlys į dvasiškai laimingą gyvenimą”).

Susiję straipsniai:

07 rugpjūčio, 2015

Mirtis ir pomirtinis gyvenimas

Mirtis nėra gyenimo pabaiga. Mirtis yra tik perėjimas į dvasių arba subtilųjį pasaulį, kuris yra tikrieji sielos namai. Šiandieną žemiškuosius dalykus žmonės išmano kur kas geriau nei praeityje, tačiau kai kalbama apie svarbias dvasines temas, tokias kaip mirtis ir pomirtinis pasaulis, galima sakyti, jog praeityje žmonės buvo kur kas labiau apsišvietę. Žinių, susijusių su pomirtiniu pasauliu, mokykloje nemoko ir daugelis žmonių, manydami, kad tai senamadiški paistalai, gyvena nežinioje. To pasekoje kyla įvairiausių nesusipratimų, kai šie žmonės grįžta atgal į Tikrąjį Pasaulį (dar vadinamą subtiliuoju arba dvasių pasauliu).


Tikrasis mirties momentas

Tikrasis mirties momentas yra ne tuomet, kai fizinis kūnas nustoja funkcionavęs, o tada, kai yra nutraukiama “sidabro gija”, jungianti fizinį kūną ir sielą. Tai įprastai įvyksta praėjus dienai po fizinio kūno mirties ir labai priklauso nuo to, kaip greitai žmogus susitaiko su savo mirtimi.


Kur sielos keliauja po mirties?

Maždaug per pirmąsias septynias dienas mirusio žmogaus siela pasilieka arti tos vietos, kurioje ji ar jis gyveno ir bando gyventi savo įprastą gyvenimą žemėje. Priklausomai nuo to, kur keliauja sielos po mirties, jas galima suskirstyti į tris grupes:

1. Sielos, kurios negali grįžti į dvasių pasaulį ir tampa “prie žemės prisirišusiomis dvasiomis” (šmėklomis arba vaiduokliais). Tai tie žmonės, kurie gyveno su stipriai materialistiniu požiūriu į gyvenimą ir neigė pomirtinio gyvenimo egzistavimą, arba išliko stipriai emocionaliai prisirišę prie šio pasaulio dalykų.

2. Sielos, kurios iš karto keliauja Pragaran. Tai žmonės, kurie gyvendami žemėje sėjo blogį ir mirties metu buvo apsėsti (užvaldyti) daugiau nei keturių piktųjų (blogųjų) dvasių. Šios sielos negali grįžti į Dangaus pasaulį ir keliauja tiesiai į Pragaro gelmes.

3. Sielos, kurios su “dvasios vedlės” pagalba grįžta į Dvasių pasaulį. Daugelis mirusių žmonių maždaug septynias dienas po mirties klaidžioja apie savo buvusius namus, tačiau, kai jų sąmonė tampa pakankamai skaidri, “dvasia vedlė” ateina jiems padėti susivokti, kad jie jau mirę. Šiuo atveju “dvasia vedle” gali būti velioniai draugai, pažįstami ar giminės.

Perėjimas į Dvasių pasaulį

Kai žmogus susitaiko su savo mirtimi, “patyrusi dvasia vedlė” ateina jo pasitikti. Priklausomai nuo žmogaus religinių įsitikinimų ar tikėjimo, ši dvasia vedlė velioniui pasirodys budistų vienuolio, krikščionių kunigo ar angelo pavidalu ir ves jį prie Stikso upės, kuri skiria šį pasaulį nuo kito. Ši Stikso upė kiekvienam gali atrodyti skirtingai, tačiau iš esmės, ji reprezentuoja ribą žmogaus sąmonėje. Kirtus šią ribą, į fizinį pasaulį nebegrįžtama. Priklausomai nuo sielos tyrumo ir gebėjimo atsisakyti žemiškųjų prisirišimų, šią ribą kiekvienas įveikia skirtingai.
Galiausiai, kirtęs Stikso upę, žmogus patenka į vietovę, kurią galima pavadinti “Tiesos veidrodžiu”. Tai ekranas, kuriame parodomas visas žmogaus gyvenimas žemėje. Šis “gyvenimo filmas” parodo, koks iš tikro žmogus buvo žemėje: atskleidžia visas jo mintis ir veiksmus. Filmui baigiantis žmogus daugiau ar mažiau pats suvokia savo gyvenimo rezultatą. Jeigu yra pamokų, kurias reikės mokytis iš naujo, jis keliaus į labiausiai tam tinkančią vietą Dvasių pasaulyje.

(Ištrauka iš filmo "Amžinybės dėsniai", sielos sugrįžimas į Dvasių pasaulį)



Dvasių pasaulis atspindi proto būseną

Kadangi Dvasių pasaulyje galioja “traukos dėsnio” taisyklė ir egzistuoja tiktai mintys, žmogaus proto būsena yra vienintelis kriterijus, nusakantis mirusiojo paskirties vietą. Mirusysis keliauja į tą pasaulį, kuriame gyvena taip pat mąstantys žmonės, nesvarbu, ar ta vieta būtų Dangus ar Pragaras.
Taigi, visų gyvenimo žemėje elementų suma nulemia, kur žmogus keliaus po mirties. Pomirtinio gyvenimo kryptis nulemiama remiantis atsakomybės už save taisykle. Gyvendami žemėje, visi žmonės turi pasirinkimo laisvę, o tai kas jų laukia po mirties – tiesiog atspindi jų padarytus pasirinkimus.

Po mirties visiems žmonėms tenka peržvelgti savo gyvenimą, tačiau pradėję šį apmąstymo procesą iš anksto, dvasinę pažangą jie gali padaryti kur kas greičiau.
Būtent to ir moko tikrosios religijos.
 -------------

Straipsniui naudota medžiaga:


Ryuho Okawos knygos:

“The Philosophy of Progress” (Pažangos filosofija)

Susiję straipsniai: