Proto švara apsaugo nuo ligų

Ištraukos iš Ryuho Okawos knygos “Saulės Dėsniai”.

Liga yra išbandymas, fizinė ir mentalinė kančia ir mūsų kova su ja parodo, kokie žmonės mes iš tikrųjų esame. Ligą dažniausiai sukelia nesveikas gyvenimo būdas, persidirbimas ar destruktyvios mintys, o tai reiškia, kad kai serga kūnas, drauge kyla ir proto problemų. Todėl kai susergate, ligos priežasčių taip pat ieškokite ir prote.

Beveik 80 procentų visų ligų sukelia dvasinis apsėdimas. Sielos, kurios negali grįžti į Dangų, dažnai užvaldo žmones ir priverčia juos kentėti tokį pat skausmą, kokį kentėjo pačios, kai buvo gyvos. Yra daugybė pavyzdžių, kai sunkus ligonis pasveiksta iš karto, kai tik nuo jo pašalinama tokia siela. Jis pasijunta atgavęs kūno ir proto jėgas, jam nukrinta aukšta temperatūra ir praeina skausmas. Tai rodo, kaip jautriai žmogaus kūnas reaguoja į dvasines įtakas.

Tokioms paklydusioms sieloms baisiausiai nepatinka, kai žmonės atgailauja už savo klaidas ir pradeda jausti dėkingumą. Kai sergantys žmonės pradeda atgailauti ir jausti dėkingumą, jų auros ima švytėti ir pakinta dvasinių virpesių dažnis. Tada paklydusios sielos neturi kitos išeities ir atsikabina nuo žmogaus.

Todėl niekada nepamirškite, kaip svarbu nuolat rūpintis proto švara. Nuvalykite nuo savo proto rūdis ir tegul jūsų protas nuolat spindi. Jeigu leisite į protą įsliūkinti velniams, atsidursite didelėje bėdoje. Tol, kol velniams suteiksite priėjimą, jų išvaryti nepavyks. Tikrojo išsigelbėjimo nesuteiks nei egzorcizmas, nei dvasinis valymas. Tik spindintis protas gali jus apsaugoti nuo Pragaro invazijų. Štai todėl labai svarbu palaikyti proto švarą. Proto rūdis pašalinti padės Tiesos, tad studijuokite jas ir jų laikykitės.

Kad jūsų aura spindėtų dar labiau, atidžiai pažiūrėkite, prie kokių pasaulietinių dalykų esate prisirišę, ir tuos saitus vieną po kito nutraukite. Paradoksalu, bet kai sergantys žmonės nebeapgailestauja dėl šio pasaulio ir susitaiko su artėjančia mirtimi, tada juos apšviečia Dangaus šviesa, jiems į pagalbą ateina dvasia sergėtoja ir Dvasia Vedlė – ir jie greitai pasveiksta. Tai yra iš tiesų stebuklinga akimirka. Po tokių dramatiškų permainų žmonės pradeda gyvenimą tarsi gimę iš naujo. Šviesa, kurią jie būna patyrę, pakeičia ne tik juos, bet ir nušviečia kitų žmonių širdis...

Susiję šaltiniai:

Ryuho Okawos knyga “Saulės dėsniai” (Mijalba, 2014)

Ryuho Okawos knyga “Stebuklingi būdai įveikti ligas” (Mijalba, 2016)

Susiję straipsniai:

Kaip įveikti ligas

Vėžio priežastys ir išsigydymas

Dvasiniai trikdžiai ir apsėdimas – reali problema

Kai gydytojai, teisėjai ir dvasininkai nesuvokia Tiesos

Turint mintyje tūkstantmečiais skaičiuojamą žmonijos istoriją, klaidinga idėja, kad gyvenimo po mirties nėra ir kad materialus pasaulis bei mūsų fiziniai kūnai yra vieninteliai tikri dalykai, paplito palyginti visiškai neseniai. Materializmo ir ateizmo idėjų paplitimas tesudaro 0.1 procentą paskutinių dešimties tūkstančių metų laikotarpyje, tačiau kaip tik dabar mes gyvename tokiame dvasinės tamsos laikmetyje. Pavyzdžius, kaip ši dvasinė tamsa reiškiasi per tokių profesijų atstovus, kaip gydytojai, dvasininkai ir teisėjai, Mokytojas Ryuho Okawa pateikia savo knygoje “Aukso dėsniai”. Toliau pateikiama ištrauka iš šios knygos.

Gydytojų darbas yra atsidėti žmogaus gyvybės studijoms ir jie dažnai turi reikalų su pacientais, kurie yra tarp gyvybės ir mirties. Tačiau pažvelgę į šiuolaikinius medikus mes pamatysime, kad jie nesupranta tikrosios mirties reikšmės, jie netgi nesugeba nustatyti mirties akimirkos. Gydytojai kalba apie smegenų mirtį ir tvirtina, kad mirtis įvyksta tada, kai miršta žmogaus smegenys, tačiau jie klysta.

Iš tikrųjų žmogus miršta tada, kai siela palieka kūną ir kai nutrūksta sielą su kūnu siejanti sidabro gija. Ir tik tuomet, kai tai atsitinka, galima paskelbti, kad žmogus mirė, – ne anksčiau. Siela paprastai palieka kūną per kelias valandas ar dieną po to, kai sustoja žmogaus širdis. Tai reiškia, kad net tada, kai visos fizinio kūno funkcijos sustoja, dvasinis kūnas vis dar yra čia ir dvasinė širdis tebeplaka. Tačiau gydytojai to nesupranta ir kai tik mirštančio žmogaus smegenys liaujasi skleisti bangas, paima transplantacijai jo organus ir akių dalis. Gydytojai net nenutuokia, kokį sukrėtimą dėl tokių jų veiksmų patiria mirštantis žmogus (ypač, jei jis gyvendamas neturėjo tinkamų dvasinių žinių). Gydytojų veiksmų sukelta baimė ne tik trukdo mirštantiems žmonėms iškeliauti į kitą pasaulį, bet ir apsunkina darbą dvasioms sergėtojoms, kurios ateina pas žmogų, kad galėtų jį lydėti pomirtinėje kelionėje.

Organų transplantacija, vykdoma be dvasinių žinių, nelaikytina medicinos pasiekimu. Transplantuodami organus ir tarnaudami materialistiniam medicinos mokslui, gydytojai neigia žmogaus sielos orumą. Gydytojai turėtų daugiau sužinoti apie sielą, jie privalo suprasti, kad mirimo metu mūsų siela yra tokio pat pavidalo kaip ir kūnas, ji turi širdį, pilvą, rankas ir kojas ir visa tai funkcionuoja taip pat kaip ir fizinio kūno atitikmenys.

Kitas pavyzdys žmonių, kurių akis dengia neišmanymo žvynai, yra kai kurie budistų dvasininkai. Esama dvasininkų, kurie netiki pomirtinio pasaulio egzistavimu ir jo nesupranta, tačiau gieda sūtras ir atlieka apeigas tik dėl finansinės naudos. Kad ir kaip būtų pikta, tokių dvasininkų yra gana daug. Tikrasis dvasininko darbas yra padėti sieloms, kurios ką tik pateko į dvasių pasaulį ir tebėra sutrikusios. Tai tikroji mirusiems žmonėms skirtų religinių apeigų prasmė.

Mirusieji nebus išgelbėti, jei dvasininkas tik atliks sūtrų skaitymo ritualą. Pirmiausia dvasininkas turi labai gerai suprasti šventraščių turinį ir savo valia perteikti jų idėją mirusiems žmonėms. Tada gedintiems mirusiojo artimiesiems reikėtų paaiškinti, koks yra Žemėje gyvenančių žmonių tikslas ir misija, kad artimieji suprastų, jog jų sielvartas yra visiškai neprasmingas. Štai tokia yra visų dvasininkų misija. O dabar jie tik išnaudoja mirusiųjų artimuosius ir ima didelius pinigus už pomirtinių budistinių vardų suteikimą (kas yra paplitę Japonijoje), tarsi būtų parduodama prekė. Toks požiūris yra nedovanotinas. Nė viena kitame pasaulyje esanti siela į tokį pomirtinį vardą neatsiliepia. Ir visai nesvarbu, kiek tas vardas kainavo – jis nė trupučio nepalengvins Pragare kenčiančios sielos naštos.

Kad išsigelbėtų nuo Pragaro kančių, kiekvienas žmogus privalo pripažinti savo gyvenimo klaidas, už jas atgailauti ir melsti Dievo atleidimo. Už tai, kad nugarmėjo Pragaran, atsako pats žmogus, o ne jo šeimos nariai. Gedintys šeimos nariai turėtų stengtis gyventi šviesų ir laimingą gyvenimą, nes tai leistų mirusiojo sielai nurimti ir suprasti per savo gyvenimą padarytas klaidas. Tai yra kur kas svarbiau, nei be paliovos gedėti mirusiojo. Šeimos nariai taip pat turėtų tęsti religines studijas – tada jų sukauptos dorybės ir nušvitimo šviesa palengvins mirusiojo sielos dalią. Gyvieji turėtų pagerbti išėjusius protėvius Tiesos šviesa ir gyventi taip, kad visi matytų, kaip turi elgtis Dievo (Budos) vaikai.

Gydytojai ir dvasininkai nėra vieninteliai, kurių žvilgsnį temdo neišmanymo žvynai. Tokių žmonių – ištisi legionai.

Teisėjai yra dar vienas pavyzdys. Įstatymai, kuriuos žmonės kuria bendru susitarimu, nėra pajėgūs įvertinti žmonių poelgių, jie negali įvertinti žmogaus sielos praeities. Teisės ekspertai gali ginčytis dėl tokių delikačių dalykų, kas yra visų įstatymų pagrindas, tačiau mes neturime pamiršti, kad pirminis visų įstatymų šaltinis yra Tiesa. Tai reiškia, kad teisėjai visų pirma turi stengtis pažinti Dievo valią, kuri yra Tiesos šaltinis, ir tik tada jie galės vertinti kitų žmonių poelgius.

Šaltinis:

Ryuho Okawos knyga “Aukso Dėsniai” (Mijalba, 2016)

Susiję straipsniai:

Apie organų transplantaciją iš dvasinės pusės