Kas yra nušvitimas?

1981 m. kovo 23 d. Mokytojas Ryuho Okawa pasiekė didyjį nušvitimą, kuris atvėrė jam galimybę pažinti dvasių pasaulį, bendrauti su to pasaulio būtybėmis, bei perduoti žmonijai mokymus kokių lig šiol nebuvo.

Šiame straipsnelyje pateikiama ištrauka apie nušvitimą iš vienos svarbiausių ir unikaliausių Ryuho Okawos knygų “Saulės Dėsniai”.

Per amžių amžius žmonės siekė nušvitimo. Kai kurie iš mūsų net tiksliai nežino, kas tai yra, tačiau visi karštai trokštame tobulinti savo sielas. Šis troškimas įaustas į žmonijos audinį. Nušvitimas paprastai siejamas su religija, tačiau ši sąvoka labai svarbi ir filosofijoje, kuri atspindi ir mūsų filosofinį siekį pažinti Tiesą, ir norą intelektualiai suprasti pasaulio paslaptis. Galima atvirai diskutuoti, ar konfucionizmas yra religija, ar ne, bet Konfucijus, be jokių abejonių, stengėsi nušviesti žmones, mokydamas juos žengti ypatingu moralinio tobulumo keliu.

Šiame skyriuje norėčiau sutelkti dėmesį į religinį nušvitimą, kuris aprėpia filosofinį norą pažinti Tiesą ir siekti žmogiškojo tobulumo. Religinio nušvitimo esmė yra mūsų ryšys su Buda (Dievu). Mes tą ryšį stipriname ir artėjame prie Jo stengdamiesi pažinti Jo sukurto pasaulio principus. Šia prasme nušvitimo kelias yra begalinis. Kitaip sakant, mes niekada nepasieksime visiško nušvitimo, kad ir kiek įdėsime pastangų. Beveik neįmanoma iki galo suprasti visą dvasinį pasaulį ir pasiekti aukščiausią būseną. Laimei, nušvitimas turi kelis lygmenis. Ir tam tikrą lygį pasiekti gali kiekvienas. Tas lygis priklausys nuo žmogaus dvasinio suvokimo. Taip pat egzistuoja ir aukščiausias nušvitimo lygis, kurį gali pasiekti fiziniuose pavidaluose įsikūniję Žemės žmonės. Šiame (“Saulės Dėsnių”) skyriuje noriu apibrėžti stadijas, vedančias prie šio aukščiausio lygio, kuris įmanomas žmonėms.

Iš visų religinių lyderių ir didžių mokytojų, kuriuos žino žmonijos istorija, geriausiai nušvitimą išaiškino prieš 2500 metų apie Dėsnius pamokslavęs Buda Šakjamunis (Gautama Siddharta). Jis pats pasiekė didį nušvitimą po bodhio medžiu ir tapo Buda, jo nušvitimas vis gilėjo, kol jis galų gale sulaukęs aštuoniasdešimties metų paniro į nirvaną po šorėjos medžiais netoli Kašinagaro miesto rūmų. Nors Budos Šakjamunio gyvenimas aprašytas daugybėje populiarių knygų ir mokslinių publikacijų, dauguma tų tekstų pateikia tik Budos filosofijos fragmentus, o apie jo pasiektą aukščiausio nušvitimo būseną nepasako beveik nieko.

Proto viduje egzistuoja nuostabus pasaulis. Aš atvėriau savo proto langą prieš kelias dešimtis metų ir pradėjau bendrauti su savo pasąmone dvasių pasaulyje. Per tą laiką prisiliečiau prie praeities mokytojų atminties ir pats tiesiogiai patyriau, kaip jie jautėsi, ką galvojo, ką darė ir kokią dalį Tiesų buvo supratę. Tiksliai žinau, ką mąstė Buda Šakjamunis, kai meditavo po bodhio medžiu ir nušvito. Nors tai įvyko prieš daugiau nei 2500 metų, jaučiu tą įvykį taip, tarsi jis klostytųsi šią akimirką.

Šiame skyriuje ("Aukščiausias nušvitimas") kalbėdami apie Budos Šakjamunio nušvitimą mes į šį reiškinį pažvelgsime iš naujos, šiuolaikinio pasaulio perspektyvos. Mano tikslas yra perduoti ateinančioms kartoms išmintį, kuri padės žmonėms nušvisti. Šis nušvitimo metodas yra mūsų praeities paveldas ir drauge ateities viltis.

Ištrauka iš Ryuho Okawos knygos “Saulės Dėsniai” (Mijalba, 2014 m.) 

Protas ir smegenys – iš kur kyla mintys?

Šiuolaikinė medicina žmogų laiko mirusiu tuomet, kai miršta jo smegenys. Trumpai tariant, smegenų funkcijoms visiškai sustojus, žmogus pripažįstamas mirusiu, t.y. tampa lavonu. Tačiau, pažvelkime į tai atidžiau ir išsiaiškinkime tikrąją smegenų paskirtį, bei reikšmę. Žvelgiant iš kur kas platesnės, holistinės, perspektyvos, kuri apima tokias sąvokas, kaip kūnas, protas ir siela, paanalizuokime iš kur kyla mintys – žmogaus proto, sielos ar smegenų ir koks ryšys tarp jų. (Plačiau apie tą ryšį, galima pasiskaityti straipsnyje “Proto ir sielos ryšys puikiai atskleistas “Saulės dėsniuose””).

Savo knygoje “Healing Yourself” (preliminarus lietuviškas vertimas “Savigyda” arba “Išgydyk save”) Mokytojas Ryuho Okawa rašo:

Jau daugiau nei dvidešimt metų esu aktyvus kaip religinis lyderis. Taip pat praėjo daugiau nei du dešimtmečiai nuo to laiko, kai mano dvasinė sąmonė prabudo ir atvėrė man galimybę bendrauti su žmonėmis, palikusiais šį pasaulį. Per tą laiką sudariau tomus dvasinių pranešimų, kuriuose išspausdinau žinomų istorinių asmenybių mintis ir pamąstymus, po to, kai jų sielos sugrįžo į dvasių pasaulį. Knygų pavidalu tie dvasiniai pranešimai platinami visame pasaulyje. (Margaret Thatcher ir Nelsono Mandelos pomirtinius pranešimus galima rasti ir šio dienoraščio straipsniuose.)

Sprendžiant iš daugelio savo faktinių patirčių , galiu teigti, kad žmonės negalvoja smegenimis. Net ir kremavus kūną krematoriume, žmogus ir toliau laikosi tų pačių įpročių ir mąstymo būdų , kurie buvo būdingi jam esant gyvam. Net ir po mirties, žmogus išlaiko savo individualų mąstymą. Tai yra tiesa. Tą patvirtina mano patirtis. Žmonės galvoja ne smegenimis. Smegenys yra tarsi vieta, kurioje dislokuotos vykdomosios arba kontroliuojančios funkcijos, panašios į kompiuterių. Smegenys yra lyg "valdymo kambarys".

Dėl šios priežasties žmonės, kurių "mašinos", vadinamos smegenimis, yra apgadintos, negali perteikti išoriniam pasauliui savo minčių ir suvokimo, arba fiziškai išreikšti save. Vis dėlto, net jei ši funkcija ir pažeista, dar nereiškia, kad žmogus visai prarado gebėjimą mąstyti ir suvokti.

Manau, kad tai svarbiausias kontrargumentas smegenų mirties idėjai. Kitaip tariant, žmogaus sieloje, jo dvasiniame kūne yra minties nervų centras, kuris egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar fizinis kūnas gyvas, ar miręs. Siela yra tikroji žmogaus forma, o fizinis kūnas – ne daugiau nei “transporto priemonė” sielai.

Fizinis kūnas yra tarsi automobilis, o siela - jo vairuotojas. Sugedęs automobilis dar nereiškia, kad vairuotojas miręs. Automobiliui sugedus ir nustojus funkcionuoti, atrodys lyg ir vairuotojas nustojo funkcionavęs. Tačiau vairotojo gyvenimas yra atskiras nuo atomobilio. Automobilis gali būti apgadintas, tačiau jo viduje esantis vairuotojas - gyvas ir sveikas. Galima sakyti, kad ryšys tarp sielos ir fizinio kūno yra labai panašus į šią analogiją.

Tikrai būtų neteisinga manyti, kad žmonės negali mąstyti ir nieko negirdi tik todėl, kad jų smegenys neveikia. Dvasinis kūnas gali skaityti aplink esančių žmonių mintis ir be fizinės klausos funkcijos. Taigi, žmonės, gulintys mirties patale, geba suprasti, ką aplinkiniai žmonės sako ir galvoja…

Versta ir kompiliuota iš Ryuho Okawos knygos “Healing Yourself”

Susiję straipsniai:

Proto ir sielos ryšys

Apie organų transplantaciją iš dvasinės pusės

Proto ir sielos ryšys puikiai atskleistas “Saulės dėsniuose”

Galima rasti daug knygų ir straipsnių, analizuojančių proto ir sielos ryšį, tačiau manau, kad šio ryšio išaiškinimas, pateiktas Ryuho Okawos knygoje “Saulės dėsniai”, yra tobulas – paprastas, aiškus, glaustas ir logiškas. Įsitikinkite patys.

      "Visoje šioje knygoje aš vartoju terminus „sąmonė“, „dvasia“ ir „siela“. Nors jie labai artimi ir gali vienas kitą pakeisti, svarbu žinoti, kad siela turi daugiau žmogiškų savybių negu dvasia, o dvasia – daugiau negu sąmonė. O ką galima pasakyti apie protą? Ar protas tas pat kas siela? Kaip kad širdis yra žmogaus kūno centras, taip protas yra sielos esmė. Protas – tai ne smegenys, ne jų ląstelės. Tai patvirtina tas faktas, kad mirę ir grįžę į dvasių pasaulį mes prisimename gyvenimą Žemėje. Fizinis kūnas, kurį paliekame, išnyksta iš pasaulio, bet siela ir jos esminis aspektas – protas – toliau sugeba galvoti, jausti, prisiminti.

     

     Smegenys funkcionuoja kaip tam tikras kontrolės centras, kuriame tvarkoma ir kaupiama įvairi informacija. Kai šis kontrolės centras pažeidžiamas, jo komandos nepasiekia kitų kūno dalių, todėl mes negalime normaliai funkcionuoti. Jei žmogus yra protiškai neįgalus dėl smegenų pažeidimo, jo šeima gali padaryti išvadą, kad jis nesugeba suprasti jų žodžių, bet tai netiesa. Jo protas – sielos centras – viską supranta, tik dėl smegenų pažeidimo negali to niekam pranešti. O kai toks žmogus palieka fizinį kūną ir grįžta į kitą pasaulį, jis vėl įgyja galimybę laisvai reikšti savo mintis.

     

     Tad jeigu protas ne smegenyse, tai gal jis širdyje? Kai patiriame kokį sukrėtimą, širdis ima plakti greičiau. Kai sielvartaujame, širdį skauda. Kai išsigąstame, širdis sustingsta. Kai jaučiamės laimingi, širdį apima šiluma, o kai liūdime, širdis apsunksta. Vadinasi, širdis yra artimai susijusi su protu, tai organas, jautrus dvasinei įtakai. Tačiau ir fizinė širdis nėra protas.

     Dvasia yra beformė energija. Tokia jos tikroji būsena. O tai, ką dvasia sukuria patekusi į žmogiškąjį pavidalą, yra siela, kurios centras – protas. Kai siela apsistoja fiziniame kūne, protas užima vietą širdies srityje ir ima kontroliuoti mūsų ketinimus, emocijas, instinktus. Taip pat protas kontroliuoja intelektą ir logiką ir perduoda savo komandas per kontrolės centrą, kuris yra smegenys. Kita sielos dalis, kuri kontroliuoja dvasinę išmintį, kyla nuo apatinės pilvo dalies, eina per širdį ir smegenis ir dvasiškai yra susijusi su sielos giminaičiais dvasių pasaulyje.

     Tie, kurie laikosi materialistinių pažiūrų, neigia sielos ir dvasios egzistavimą, tačiau protą paprastai pripažįsta. Jie gali teigti, kad protas yra ne daugiau kaip smegenų funkcija, tačiau net ir šie žmonės verkia, kai jiems liūdna, nors sąmoningai sprendimo pravirkti nepadaro. Smegenys jiems verkti neliepia. Kai mums liūdna, skausmas pripildo širdį akimirksniu, akimirksniu ima tekėti ašaros. Kai netikėtai susitinkame seną draugą, mūsų širdį užlieja džiaugsmo banga ir mes spontaniškai tą žmogų apkabiname. Tai nėra loginės iš smegenų kilusios reakcijos. Tai reakcijos, kurias padiktuoja protas, paremtas mūsų dvasine intuicija. Cerebralizmas, kuris tvirtina, kad visi psichikos reiškiniai – tai smegenų veiklos produktas, yra tik kita materializmo forma. Mes ją turime atmesti. Ji tiesiog klaidinga."

Ištrauka iš Ryuho Okawos knygos “Saulės dėsniai”.