Organų transplantacija ir donorystė yra viena aktualiausių
temų šiandienos pasaulyje. Įdomu tai, kad organų donorystę šiandieną skatina ne
tik suinteresuotos medicinos institucijos, bet ir tradicinių religijų atstovai,
kurie donorystę interpretuoja kaip geros valios aktą arba veiksmą gerinantį
sielos karmą. Noras padėti kitam dovanojant savo organus išties yra kilni
intencija, tačiau tiktai tuomet, jei organo donoras, organo gavėjas ir organą
transplantuojantis gydytojas yra susipažinę su Dvasine Tiesa apie organų
transplantaciją ir suvokia savo veiksmų pasėkmes.
Pirmoji Dvasinė Tiesa, susijusi su organų transplantacija,
yra ta, jog žmogaus organai nėra
paprasčiausia materija – jie taip pat turi sąmonę. Pavyzdžiui, širdis yra
dvasinis centras, kuriame koncentruojasi žmogaus ketinimai ir jausmai. Jei ji
pašalinama iš kūno žmogui to pilnai nesuvokiant ar nepritariant, ir
transplantuojama į kito žmogaus kūną, dalis širdies dvasinio kūno bus taip
persodinama naujajam savininkui. Jei organo donoras (tiksliau jo siela) nėra
susitaikęs su savo fizinio kūno mirtimi, organo gavėjas gali patirti dvasinį
apsėdimą – reiškinį, kai dvi ar daugiau sielų dalyjasi vieną fizinį kūną. Šio
reiškinio pasekmė gali būti stiprus transplantuoto organo atmetimas arba kitos
komplikacijos.
Antroji Dvasinė Tiesa, susijusi su organų transplantacija,
yra ta, kad tikrasis mirties momentas
yra ne tada, kai sustoja žmogaus širdis ar smegenų veikla, bet tuomet, kai jo
siela atsiskiria nuo fizinio kūno t.y. kai nutrūksta “sidabro gija”, jungianti
sielą ir kūną. Tik nutrūkus “sidabro gijai”, siela atsiskiria nuo kūno ir
gali grįžti į tikruosius namus - dvasių pasaulį. Tai įvyksta praėjus maždaug 24 val. po to, kai
konstatuojama žmogaus mirtis. Sielos, kurių organai buvo pašalinti prieš
joms paliekant kūną, prisimena skausmą, patirtą organo šalinimo metu, ir dėl
patirto skausmo, šoko, bei panikos negali sklandžiai grįžti į savo tikruosius
namus - dvasių pasaulį. Dažnai tokios sielos tampa “pasiklydusiomis” ir kelia
daug problemų žemėje gyvenantiems žmonėms. Jei organo donoras po mirties
išlaiko stiprų prisirišimą prie savo fizinio kūno, labai tikėtina, kad jis
“prisiklijuos” prie organo gavėjo, kas religinėje terminologijoje vadinama
“dvasiniu apsėdimu”. Taigi, organų transplantacija gali baigtis dvasiniu
apsėdimu arba organo atmetimu.
Šiuolaikinė medicina didžiuojasi savo pasiekimais organų
transplantacijos praktijoje ir laiko ją viena svarbiausių XX a. pasiekimų,
nesuvokdama, kad žmogaus organai nėra paprasčiausia materija – jie taip pat
turi sąmonę…
“Įgalinti medicinos pažangos,
tačiau Dvasinės Tiesos neišmanantys gydytojai atlieka organų transplantacijos
operacijas, kurios didžiąjai daliai žmonių sielų apsunkina grįžimą į dvasių
pasaulį. Tai labai apgailėtina situacija. Stebėtina, kad šių dienų
intelektualai nesuvokia šio fakto, kuris žinantiems Tiesą atrodo kaip savaime
suprantamas dalykas.” (iš Ryuho Okawos
knygos “The Philosophy of Progress”).
Straipsniui kompiliuota medžiaga iš
Ryuho Okawos knygų “Healing Yourself ~ The True Relationship Between Mind and Body” (“Išgydyk save ~ tikrasis sąryšis tarp proto ir kūno”) ir “The Philosophy of Progress” (“Pažangos filosofija”)
