Galima
rasti daug knygų ir straipsnių, analizuojančių proto ir sielos ryšį, tačiau
manau, kad šio ryšio išaiškinimas, pateiktas Ryuho Okawos knygoje “Saulės
dėsniai”, yra tobulas – paprastas, aiškus, glaustas ir logiškas. Įsitikinkite
patys.
"Visoje
šioje knygoje aš vartoju terminus „sąmonė“, „dvasia“ ir „siela“. Nors jie labai
artimi ir gali vienas kitą pakeisti, svarbu žinoti, kad siela turi daugiau
žmogiškų savybių negu dvasia, o dvasia – daugiau negu sąmonė. O ką galima pasakyti
apie protą? Ar protas tas pat kas siela? Kaip kad širdis yra žmogaus kūno
centras, taip protas yra sielos esmė. Protas – tai ne smegenys, ne jų ląstelės.
Tai patvirtina tas faktas, kad mirę ir grįžę į dvasių pasaulį mes prisimename
gyvenimą Žemėje. Fizinis kūnas, kurį paliekame, išnyksta iš pasaulio, bet siela
ir jos esminis aspektas – protas – toliau sugeba galvoti, jausti, prisiminti.
Smegenys
funkcionuoja kaip tam tikras kontrolės centras, kuriame tvarkoma ir kaupiama
įvairi informacija. Kai šis kontrolės centras pažeidžiamas, jo komandos
nepasiekia kitų kūno dalių, todėl mes negalime normaliai funkcionuoti. Jei
žmogus yra protiškai neįgalus dėl smegenų pažeidimo, jo šeima gali padaryti
išvadą, kad jis nesugeba suprasti jų žodžių, bet tai netiesa. Jo protas –
sielos centras – viską supranta, tik dėl smegenų pažeidimo negali to niekam
pranešti. O kai toks žmogus palieka fizinį kūną ir grįžta į kitą pasaulį, jis
vėl įgyja galimybę laisvai reikšti savo mintis.
Tad
jeigu protas ne smegenyse, tai gal jis širdyje? Kai patiriame kokį sukrėtimą,
širdis ima plakti greičiau. Kai sielvartaujame, širdį skauda. Kai išsigąstame,
širdis sustingsta. Kai jaučiamės laimingi, širdį apima šiluma, o kai liūdime,
širdis apsunksta. Vadinasi, širdis yra artimai susijusi su protu, tai organas,
jautrus dvasinei įtakai. Tačiau ir fizinė širdis nėra protas.
Dvasia
yra beformė energija. Tokia jos tikroji būsena. O tai, ką dvasia sukuria
patekusi į žmogiškąjį pavidalą, yra siela, kurios centras – protas. Kai siela
apsistoja fiziniame kūne, protas užima vietą širdies srityje ir ima
kontroliuoti mūsų ketinimus, emocijas, instinktus. Taip pat protas kontroliuoja
intelektą ir logiką ir perduoda savo komandas per kontrolės centrą, kuris yra
smegenys. Kita sielos dalis, kuri kontroliuoja dvasinę išmintį, kyla nuo
apatinės pilvo dalies, eina per širdį ir smegenis ir dvasiškai yra susijusi su
sielos giminaičiais dvasių pasaulyje.
Tie, kurie laikosi materialistinių pažiūrų, neigia
sielos ir dvasios egzistavimą, tačiau protą paprastai pripažįsta. Jie gali
teigti, kad protas yra ne daugiau kaip smegenų funkcija, tačiau net ir šie
žmonės verkia, kai jiems liūdna, nors sąmoningai sprendimo pravirkti nepadaro.
Smegenys jiems verkti neliepia. Kai mums liūdna, skausmas pripildo širdį
akimirksniu, akimirksniu ima tekėti ašaros. Kai netikėtai susitinkame seną
draugą, mūsų širdį užlieja džiaugsmo banga ir mes spontaniškai tą žmogų
apkabiname. Tai nėra loginės iš smegenų kilusios reakcijos. Tai reakcijos,
kurias padiktuoja protas, paremtas mūsų dvasine intuicija. Cerebralizmas, kuris
tvirtina, kad visi psichikos reiškiniai – tai smegenų veiklos produktas, yra
tik kita materializmo forma. Mes ją turime atmesti. Ji tiesiog klaidinga."
Ištrauka
iš Ryuho Okawos knygos “Saulės dėsniai”.
