Šiuolaikinė medicina žmogų laiko mirusiu tuomet, kai miršta jo smegenys. Trumpai tariant,
smegenų funkcijoms visiškai sustojus, žmogus pripažįstamas mirusiu, t.y. tampa lavonu. Tačiau, pažvelkime į tai atidžiau ir išsiaiškinkime tikrąją
smegenų paskirtį, bei reikšmę. Žvelgiant iš kur kas platesnės, holistinės,
perspektyvos, kuri apima tokias sąvokas, kaip kūnas, protas ir siela,
paanalizuokime iš kur kyla mintys – žmogaus proto, sielos ar smegenų ir koks
ryšys tarp jų. (Plačiau apie tą ryšį,
galima pasiskaityti straipsnyje “Proto ir sielos ryšys puikiai atskleistas “Saulės dėsniuose””).
Savo knygoje “Healing Yourself” (preliminarus lietuviškas
vertimas “Savigyda” arba “Išgydyk save”) Mokytojas Ryuho Okawa rašo:
Jau daugiau nei dvidešimt metų esu aktyvus kaip religinis lyderis.
Taip pat praėjo daugiau nei du dešimtmečiai nuo to laiko, kai mano dvasinė
sąmonė prabudo ir atvėrė man galimybę bendrauti su žmonėmis, palikusiais šį
pasaulį. Per tą laiką sudariau tomus dvasinių pranešimų, kuriuose išspausdinau žinomų
istorinių asmenybių mintis ir pamąstymus, po to, kai jų sielos sugrįžo į dvasių
pasaulį. Knygų pavidalu tie dvasiniai pranešimai platinami visame pasaulyje. (Margaret Thatcher ir Nelsono Mandelos pomirtinius pranešimus
galima rasti ir šio dienoraščio straipsniuose.)
Sprendžiant iš daugelio savo faktinių patirčių , galiu
teigti, kad žmonės negalvoja smegenimis. Net ir kremavus kūną krematoriume, žmogus
ir toliau laikosi tų pačių įpročių ir mąstymo būdų , kurie buvo būdingi jam
esant gyvam. Net ir po mirties, žmogus
išlaiko savo individualų mąstymą. Tai yra tiesa. Tą patvirtina mano patirtis.
Žmonės galvoja ne smegenimis. Smegenys yra tarsi vieta, kurioje dislokuotos
vykdomosios arba kontroliuojančios funkcijos, panašios į kompiuterių. Smegenys
yra lyg "valdymo kambarys".
Dėl šios priežasties žmonės, kurių "mašinos", vadinamos
smegenimis, yra apgadintos, negali perteikti išoriniam pasauliui savo minčių ir
suvokimo, arba fiziškai išreikšti save. Vis dėlto, net jei ši funkcija ir
pažeista, dar nereiškia, kad žmogus visai prarado gebėjimą mąstyti ir suvokti.
Manau, kad tai svarbiausias kontrargumentas smegenų mirties
idėjai. Kitaip tariant, žmogaus sieloje,
jo dvasiniame kūne yra minties nervų centras, kuris egzistuoja nepriklausomai
nuo to, ar fizinis kūnas gyvas, ar miręs. Siela yra tikroji žmogaus forma, o
fizinis kūnas – ne daugiau nei “transporto priemonė” sielai.
Fizinis kūnas yra tarsi automobilis, o siela - jo
vairuotojas. Sugedęs automobilis dar nereiškia, kad vairuotojas miręs.
Automobiliui sugedus ir nustojus funkcionuoti, atrodys lyg ir vairuotojas
nustojo funkcionavęs. Tačiau vairotojo gyvenimas yra atskiras nuo atomobilio.
Automobilis gali būti apgadintas, tačiau jo viduje esantis vairuotojas - gyvas
ir sveikas. Galima sakyti, kad ryšys tarp sielos ir fizinio kūno yra labai
panašus į šią analogiją.
Tikrai būtų neteisinga manyti, kad žmonės negali mąstyti ir
nieko negirdi tik todėl, kad jų smegenys neveikia. Dvasinis kūnas gali skaityti
aplink esančių žmonių mintis ir be fizinės klausos funkcijos. Taigi, žmonės, gulintys
mirties patale, geba suprasti, ką aplinkiniai žmonės sako ir galvoja…
Versta ir kompiliuota iš Ryuho Okawos knygos “Healing Yourself”
Susiję straipsniai:
