Nors kai kurios
filosofinės mokyklos tvirtina, kad skausmas ir sielvartas tėra iliuzija ir kaip
reiškiniai neegzistuoja, tai netiesa. Tiesa ta, kad Pirmapradis Dievas yra
tobulas ir Jam nieko netrūksta. Jam nereikia nei augti, nei tobulėti. Jis pats
yra pati didžiausia laimė ir pati didžiausia meilė, didžiausias gėris, galutinė
tiesa ir absoliutus grožis. Jis jau įkūnija visas šias savybes, todėl Jis
negali dar labiau jų išvystyti ir pajausti augimo džiaugsmo. Jam to nereikia.
Tačiau dėl begalinės savo išminties Jis tą galimybę suteikė mums.
Pirmapradis Dievas
sukūrė didžiąją visatą tarsi kraštovaizdžio architektas. Čia jis padėjo uolą,
ten suformavo vandens telkinį ir prileido į jį žuvų, prisodino įvairių rūšių
bei dydžių medžių (kai kurie jų veda vaisius) ir netgi pasėjo žolių bei
piktžolių. Kai kurie Dievo sukurti dalykai mums gali atrodyti netobuli. Tačiau
Jis sukūrė tokią aplinką, kokios troško. Jam patiko, kad būtų šiek tiek žolių
ir piktžolių. Jam patiko turtinga įvairovė, todėl Jis sukūrė kalnus, kalvas,
kyšulius, taip pat slėnius ir žemai telkšančias pelkes. Viskas visatoje buvo
sukurta pagal Jo norus. Kūrinijos įvairovė yra ženklas, kad Pirmapradžiui
Dievui tai patinka.
Skausmui ir
sielvartui leidžiama egzistuoti trečiojoje, ketvirtojoje ir penktojoje
dimensijose (žr.pastabą) esant tam tikroms sąlygoms. Taip sutvarkyta ne todėl, kad skausmas
ir sielvartas būtų „geri iš prigimties“ – jie suteikia mums galimybę augti
dideliais šuoliais. Kai norite ką nors pasiekti ar patirti, bet jums
nepasiseka, pajuntate skausmą ir nuliūstate. Taip pat skaudžiai nusiviliate ir
pajuntate didį sielvartą, kai jūsų pastangos duoda visai priešingą rezultatą
nei tikėjotės. Tačiau Pirmapradis Dievas, mūsų potyrių architektas, numatė, kad
ašaros egzistuos ne šiaip sau, be jokio tikslo. Mūsų prakaitas, sunkus triūsas
ir nusivylimas turi paskatinti mus kilti į aukštesnį lygmenį.
Kai smarkiai
stengiamės, pagerėja mūsų nuotaika – panašiai kaip ilgų distancijų bėgiko.
Todėl į šį pasaulį neturėtume žvelgti kaip į nelaimių vietą, kupiną skausmo ir
sielvarto. Verčiau supraskime, kad skausmas ir sielvartas atlieka „galąstuvo“
vaidmenį. Tuo „galąstuvu“ mes šlifuojame savo sielas, kad šios taptų geresnės
ir gražesnės. Esame neapdirbti deimantai
ir blizgesį įgauname tik tada, kai mus nupoliruoja gyvenimo sunkumai. Be
tokių sunkumų neįgautume nuostabaus spindesio ir neišsiskirtume iš kitų akmenų.
Skausmas ir
sielvartas skatina mūsų sielas augti, tačiau tai nėra amžini dalykai – jie tik
trumpalaikės patirtys, skirtos mūsų sieloms ugdyti. Galiausiai mums visiems
skirta nukeliauti į pasaulį, kur viešpatauja džiaugsmas ir žavesys – į amžinos
laimės pasaulį, į begalinį rojų.
Pastaba: Trečioji dimensija - tai materialus pasaulis, kuriame mes gyvename, o ketvirtoji ir penktoji dimensijos tai jau dvasių pasaulio sritys, tiesa, nelabai aukštos.
