Kai gydytojai, teisėjai ir dvasininkai nesuvokia Tiesos

Turint mintyje tūkstantmečiais skaičiuojamą žmonijos istoriją, klaidinga idėja, kad gyvenimo po mirties nėra ir kad materialus pasaulis bei mūsų fiziniai kūnai yra vieninteliai tikri dalykai, paplito palyginti visiškai neseniai. Materializmo ir ateizmo idėjų paplitimas tesudaro 0.1 procentą paskutinių dešimties tūkstančių metų laikotarpyje, tačiau kaip tik dabar mes gyvename tokiame dvasinės tamsos laikmetyje. Pavyzdžius, kaip ši dvasinė tamsa reiškiasi per tokių profesijų atstovus, kaip gydytojai, dvasininkai ir teisėjai, Mokytojas Ryuho Okawa pateikia savo knygoje “Aukso dėsniai”. Toliau pateikiama ištrauka iš šios knygos.

Gydytojų darbas yra atsidėti žmogaus gyvybės studijoms ir jie dažnai turi reikalų su pacientais, kurie yra tarp gyvybės ir mirties. Tačiau pažvelgę į šiuolaikinius medikus mes pamatysime, kad jie nesupranta tikrosios mirties reikšmės, jie netgi nesugeba nustatyti mirties akimirkos. Gydytojai kalba apie smegenų mirtį ir tvirtina, kad mirtis įvyksta tada, kai miršta žmogaus smegenys, tačiau jie klysta.

Iš tikrųjų žmogus miršta tada, kai siela palieka kūną ir kai nutrūksta sielą su kūnu siejanti sidabro gija. Ir tik tuomet, kai tai atsitinka, galima paskelbti, kad žmogus mirė, – ne anksčiau. Siela paprastai palieka kūną per kelias valandas ar dieną po to, kai sustoja žmogaus širdis. Tai reiškia, kad net tada, kai visos fizinio kūno funkcijos sustoja, dvasinis kūnas vis dar yra čia ir dvasinė širdis tebeplaka. Tačiau gydytojai to nesupranta ir kai tik mirštančio žmogaus smegenys liaujasi skleisti bangas, paima transplantacijai jo organus ir akių dalis. Gydytojai net nenutuokia, kokį sukrėtimą dėl tokių jų veiksmų patiria mirštantis žmogus (ypač, jei jis gyvendamas neturėjo tinkamų dvasinių žinių). Gydytojų veiksmų sukelta baimė ne tik trukdo mirštantiems žmonėms iškeliauti į kitą pasaulį, bet ir apsunkina darbą dvasioms sergėtojoms, kurios ateina pas žmogų, kad galėtų jį lydėti pomirtinėje kelionėje.

Organų transplantacija, vykdoma be dvasinių žinių, nelaikytina medicinos pasiekimu. Transplantuodami organus ir tarnaudami materialistiniam medicinos mokslui, gydytojai neigia žmogaus sielos orumą. Gydytojai turėtų daugiau sužinoti apie sielą, jie privalo suprasti, kad mirimo metu mūsų siela yra tokio pat pavidalo kaip ir kūnas, ji turi širdį, pilvą, rankas ir kojas ir visa tai funkcionuoja taip pat kaip ir fizinio kūno atitikmenys.

Kitas pavyzdys žmonių, kurių akis dengia neišmanymo žvynai, yra kai kurie budistų dvasininkai. Esama dvasininkų, kurie netiki pomirtinio pasaulio egzistavimu ir jo nesupranta, tačiau gieda sūtras ir atlieka apeigas tik dėl finansinės naudos. Kad ir kaip būtų pikta, tokių dvasininkų yra gana daug. Tikrasis dvasininko darbas yra padėti sieloms, kurios ką tik pateko į dvasių pasaulį ir tebėra sutrikusios. Tai tikroji mirusiems žmonėms skirtų religinių apeigų prasmė.

Mirusieji nebus išgelbėti, jei dvasininkas tik atliks sūtrų skaitymo ritualą. Pirmiausia dvasininkas turi labai gerai suprasti šventraščių turinį ir savo valia perteikti jų idėją mirusiems žmonėms. Tada gedintiems mirusiojo artimiesiems reikėtų paaiškinti, koks yra Žemėje gyvenančių žmonių tikslas ir misija, kad artimieji suprastų, jog jų sielvartas yra visiškai neprasmingas. Štai tokia yra visų dvasininkų misija. O dabar jie tik išnaudoja mirusiųjų artimuosius ir ima didelius pinigus už pomirtinių budistinių vardų suteikimą (kas yra paplitę Japonijoje), tarsi būtų parduodama prekė. Toks požiūris yra nedovanotinas. Nė viena kitame pasaulyje esanti siela į tokį pomirtinį vardą neatsiliepia. Ir visai nesvarbu, kiek tas vardas kainavo – jis nė trupučio nepalengvins Pragare kenčiančios sielos naštos.

Kad išsigelbėtų nuo Pragaro kančių, kiekvienas žmogus privalo pripažinti savo gyvenimo klaidas, už jas atgailauti ir melsti Dievo atleidimo. Už tai, kad nugarmėjo Pragaran, atsako pats žmogus, o ne jo šeimos nariai. Gedintys šeimos nariai turėtų stengtis gyventi šviesų ir laimingą gyvenimą, nes tai leistų mirusiojo sielai nurimti ir suprasti per savo gyvenimą padarytas klaidas. Tai yra kur kas svarbiau, nei be paliovos gedėti mirusiojo. Šeimos nariai taip pat turėtų tęsti religines studijas – tada jų sukauptos dorybės ir nušvitimo šviesa palengvins mirusiojo sielos dalią. Gyvieji turėtų pagerbti išėjusius protėvius Tiesos šviesa ir gyventi taip, kad visi matytų, kaip turi elgtis Dievo (Budos) vaikai.

Gydytojai ir dvasininkai nėra vieninteliai, kurių žvilgsnį temdo neišmanymo žvynai. Tokių žmonių – ištisi legionai.

Teisėjai yra dar vienas pavyzdys. Įstatymai, kuriuos žmonės kuria bendru susitarimu, nėra pajėgūs įvertinti žmonių poelgių, jie negali įvertinti žmogaus sielos praeities. Teisės ekspertai gali ginčytis dėl tokių delikačių dalykų, kas yra visų įstatymų pagrindas, tačiau mes neturime pamiršti, kad pirminis visų įstatymų šaltinis yra Tiesa. Tai reiškia, kad teisėjai visų pirma turi stengtis pažinti Dievo valią, kuri yra Tiesos šaltinis, ir tik tada jie galės vertinti kitų žmonių poelgius.

Šaltinis:

Ryuho Okawos knyga “Aukso Dėsniai” (Mijalba, 2016)

Susiję straipsniai:

Apie organų transplantaciją iš dvasinės pusės

Tikrasis teisingumas šiandienos pasaulyje

Pasaulyje vis labiau plinta konfliktai, skurdas ir neramumai: regioniniai ginčai ir problemos dėl pabėgelių iš Vidurio Rytų, ekonominė krizė Europos Sąjungoje, ekspansinė Kinijos politika, nacionalines ribas peržengiantys terorizmo aktai, bei silpnėjantis JAV kaip “pasaulio policininkės” vaidmuo. Dabar, kai aiškiai trūksta tarptautinio masto lyderystės, kyla vienas esminis klausimas: “Kas yra teisingumas šiandienos pasaulyje?”

Skaitant pirmuosius laikraščių puslapius, žiūrint žinias per pagrindinius televizijos kanalus arba išklausius įvairių nuomonių ir komentarų, labai sunku rasti aiškų atsakymą į šį klausimą. Dar visai neseniai buvo manoma, kad pasaulinis teisingumas arba Dievo teisingumas yra apibrėžiamas Amerikos (JAV) standartais ir buvo tikima, kad sekdami jų sprendimais, nesuklysime. Tačiau ši pozicija tapo gana abejotina ir Amerikos standartai šiandieną yra stipriai kvestionuojami. Šiuos ir kitus aktualius klausimus Ryuho Okawa gvildena savo 2000-ojoje knygoje, “The Laws of Justice: how we can solve world conflicts and bring peace” (“Teisingumo Dėsniai: kaip galime išspręsti pasaulinius konfliktus ir įgyvendinti taiką”). Šioje knygoje Mokytojas Okawa ne tik paliečia opiausias šių dienų pasaulio problemas, bet ir pateikia užuominas, padėsiančias rasti atsakymus į anksčiau iškeltą klausimą.

Pasak Ryuho Okawos, didžiausios šiandienos pasaulyje egzistuojančios problemos yra materializmas ir konfliktai tarp skirtingų religijų.

Materializmas

Kalbėdamas apie materializmo problemą, Ryuho Okawa teigia, kad žmonės žemėje negali pasiekti tikrosios išminties, skiriančios gėrį nuo blogio. Tiesa nėra apsprendžiama skaičiaus žmonių, kurie ja tiki ar ją palaiko. Tiesa yra nuspręsta (Dievo) Danguje, todėl svarbu, kad žmonės būtų kuklūs ir išgirstų Dievo balsą. Taipogi, svarbu, kad visiems pasaulio žmonėms būtų suteiktos esminės žmogaus teisės pažinti save kaip dvasinę būtybę, gyvenančią fiziniame kūne dvasinio tobulėjimo tikslais. Pasak Mokytojo Okawos, bet kuris judėjimas ar sistema, siekiantys atimti iš žmonių teisę suvokti savo dieviškąją prigimtį, yra kliudymas įgyvendinti teisingumą.

Religiniai konfliktai

Pasaulyje vyrauja nuomonė, kad religija esti daugelio karų priežastimi. Tačiau tiesa yra ta, jog karai kyla dėl siauro žmonių mąstymo susiformavusio per laiką, ir dėl to, kad kiekviena religija, keičiantis laikmečiui, negali peržiūrėti savo pirminių mokymų. Žmonės, ilgą laiką sekę pirminiais mokymais, nepajėgia eiti koja kojon su pokyčiais visuomenėje ir dėl to konfliktuoja su kitais žmonėmis. Reikia suvokti, kad praėjus 2000 ar 3000 metų nemaža pirminių mokymų dalis tampa nebepritaikoma naujame laikmetyje, todėl kai kuriuos punktus būtina peržiūrėti ir paaiškinti šiandienos kontekste. Būtent to imasi Happy Science siekdama pašalinti įvairius prieštaravimus, sumaištis ir nesusipratimus, kurie yra neapykantos ir konfliktų priežastimi.

Esminė religinių konfliktų priežastis yra ta, kad pasaulyje yra plačiai paplitęs požiūris paremtas monoteizmu, kuris kitus tikėjimus laiko klaidingais. Tačiau taip yra dėl žmonių neišprusimo ir dėl nesugebėjimo mąstyti plačiau, nei moko jų išpažįstama religija. Mokytojas Okawa sako: “Dievo teisingumas yra atskleistas mano knygose “Saulės dėsniai”, “Aukso dėsniai” ir “Amžinybės dėsniai”. Skaitydami šias knygas suprasite, kad yra skirtingų rangų dievų: pradedant nuo visatos Dievo, kuris mąsto apie globalų teisingumą, iki etninių dievų, besirūpinančių tik atskirais regionais, šalimis, ar tam tikromis žmonių grupėmis.” Šiose knygose atskleidžiama, jog angelų, pranašų ir mesijų sielos kartais nužengia į žemę ir sukuria religiją. Kitaip tariant, skirtumai tarp religijų egzistuoja, tačiau kiekviena tų religijų buvo įkurta, kad vestų į išgelbėjimą tam tikro laikmečio žmones, gyvenusius tam tikrame regione. Didžiausias Dievo troškimas yra, kad visi Žemės žmonės gyventų laimėje. Dėl šios priežasties Dievas nuolat į Žemę siunčia įvairius lyderius, siekdamas realizuoti tai, kas turi būti padaryta. “Dievo vadovavimas” yra vykdomas globaliu mastu. Būtent to moko Happy Science. Mokytojas Okawa tiki, kad kai Happy Science mokymai pasklis visame pasaulyje, žmonės galės geriau suprasti vienas kitą ir, atidžiai apmąstę, kas turi būti padaryta, priims geresnius sprendimus.

“Mes turime nuolat galvoti, kas dera su teisingumu pasauliniu mastu, ir tai daryti su ateities perspektyva. Siekime teisingumo iš išminties pozicijų. Atsisakykime neapykantos ir pasirinkime meilę.“

Tai pagrindinė žinia pateikiama Ryuho Okawos knygoje “The Laws of Justice”.

Straipsnis parengtas remiantis Ryuho Okawos knyga “The Laws of Justice” (2016).

Kaip įveikti ligas

 Kaip įveikti ligas? Tokį klausimą sau arba kitiems greičiausiai užduoda daugelis žmonių, kenčiančių

nuo vienokių ar kitokių fizinių negalavimų. Stipriai pažengusi šiuolaikinė medicina gali pasiūlyti daugybę būdų (vaistų, procedūrų, terapijų, operacijų) padėti vienokio ar kitokio negalavimo atveju, tačiau, kad ir kokia pažengusi būtų, dažnai ji yra bejėgė prieš taip vadinamas “neišgydomas” arba “sunkiai pagydomas” ligas (vėžį, demenciją ir kitas).

“Vakarų medicina tyrinėja ryšius tik tarp materialių substancijų, kitaip sakant, ryšius tarp „materialių vaistų“ ir „materialaus žmogaus kūno“. Medikus domina, kaip viena materiali substancija, tai yra vaistai, veikia kitą materialią substanciją – žmogaus kūną. Žmonės gydomi taip, tarsi jie būtų mašinos.” Šitaip moderniosios medicinos ribotumus apibūdina Mokytojas Ryuho Okawa, knygos “Stebuklingi būdai įveikti ligas” autorius.

Anot jo, esminis Vakarų filosofija grįstos medicinos ribotumas yra tas, kad žmogus tapatinamas (o dažnai jis ir pats tapatinasi) su fiziniu kūnu. Tačiau fizinis kūnas yra tik transporto priemonė, o tikroji žmogaus esmė yra to automobilio vairuotojas. Žmogus nėra vien automobilis, jis – būtybė, kuri gyvena ir kaip automobilis, ir kaip jo vairuotojas drauge. Tas vairuotojas yra toji žmogaus dalis, kurią vadiname siela, arba dvasia, o paprasčiau kalbant, – tai yra protas. Medicinos srities mokslininkai ir biologai protą dažniausiai laiko smegenų funkcija. Tačiau iš tikrųjų protas nuo smegenų funkcijos skiriasi. Protas yra gyvenanti energija, stipri valia, arba stiprus ketinimas, kuris mąsto ir kuria planus, kokį gyvenimą gyvens naudodamas kūną. Protas – tai gyvybinė energija, peržengianti šio materialaus pasaulio ribas ir turinti kūrybinę galią. Kai proto kūrybiškumas tampa destruktyvus, jis sukuria ligą. “Žmonės, pasitelkę protą, gali sunaikinti savo kūnus. Mes galime susikelti įvairių disfunkcijų ir susikurti ligą. Visi galime susikurti ligą ir visi galime ją išsigydyti.” Tokia yra esminė mintis pateikiama Ryuho Okawos knygoje  “Stebuklingi būdai įveikti ligas”.

Pasak knygos autoriaus, tikrasis gijimas prasideda nuo teisingo požiūrio: žmogus yra dvasinė būtybė, laikinai viešinti šiame pasaulyje dvasinio tobulėjimo tikslais. Stebuklai pradeda vykti, kai tvirtai suvokiame, kad esame dvasinės būtybės ir kad dvasinis mokymasis yra dalis mūsų kasdienybės.

Straipsnis parengtas remiantis Ryuho Okawos knygomis:
“Stebuklingi būdai įveikti ligas” (2016, Mijalba)
“Pakeiskite savo gyvenimą, pakeiskite pasaulį”(2011, Mijalba).

Susiję straipsniai:
Žmogaus proto galia
Vėžio priežastys ir išsigydymas

AUKSO DĖSNIAI – žmonijos istorija Dievo akimis

“Čia yra raktas, kuris padės jums suprasti laiko ir žmonijos istorijos paslaptį.” Ši citata iš knygos “Aukso Dėsniai” puikiai nusako šios neeinlinės knygos turinį ir vertę.

Viena pirmųjų ir viena svarbiausių Ryuho Okawos knygų „Aukso Dėsniai“ aprėpia žmonijos istoriją nuo seniausių laikų ir parodo, kaip laikui bėgant Žemėje skleidėsi Dievo planas, bei kaip jis reiškėsi per civilizacijos filosofinės minties raidą. Knygoje parodoma, jog Didžiosios Dvasios Vedlės lankėsi Žemėje per visą žmonijos istoriją. Jos pasirodydavo Rytuose ir Vakaruose svarbiausiais žmonijos istorijos tarpsniais, kad paskatintų mūsų dvasinę evoliuciją ir skiepytų žmonijai mintį sukurti utopiją arba Dievo šalį žemėje. Tarp Didžiųjų Dvasių buvo Buda Šakjamunis, Jėzus Kristus, Konfucijus, Sokratas, Krišna, Mahometas.

“Aukso Dėsniuose” taip pat atskleidžiama, kokią įtaką civilizacijos vystymuisi darė tiek Rytuose, tiek Vakaruose inkarnavę iškilūs įvairių sričių atstovai:

• filosofai (Aristotelis, Platonas, Plotinas, Seneka, K. Poperis, Ž. Ruso, E. Kantas, G. Hėgelis, M. Haidegeris, R. Dekartas, T. Hobsas, Dž. Lokas, Š. Monteskje, R. Šteineris, F. Nyčė, K. Marksas ir kiti),
• mokslininkai (Archimedas, I. Niutonas, Č. Darvinas, E. Svedenborgas, Yukawa Hideki ir kiti),
• politiniai veikėjai (Kleistenas, Justinianas, Napoleonas, Aleksandras Didysis, Šotoku, O. Kromvelis, A. Linkolnas, F. Ruzveltas, N. Makiavelis, A. Hitleris, S. Stalinas, Leninas ir kiti),
• religiniai veikėjai (Šv. Augustinas, T. Akvinietis, T. Moras, Ž. Kalvinas, M. Liuteris, U. Cvinglis, Kukajus, Ničirenas, Šinranas ir kiti),
• menininkai (L. Bethovenas, V.A. Mocartas, S. Bachas, F. Šopenas, D. Štrausas, A. Vivaldis, S. Buninas, L. Davinčis, F. Kafka ir kiti).

Ir tai tik dalis iškilių istorinių asmenybių, kurių darbai ir reinkarnacijos paminėtos Ryuho Okawos knygoje “Aukso Dėsniai”.

Šioje knygoje atskleidžiama ne tik žmonijos praeitis, bet kalbama ir apie artimą bei tolimą mūsų planetos ir jos gyventojų ateitį, nutiesiant vilties spindulį ateities kartoms.

“Aukso Dėsnių” autorius, Ryuho Okawa, rašo: “Šią knygą taip pat rašiau siekdamas išsklaidyti klaidingus mokymus. Noriu, kad suprastumėte, jog žmonijos istorija nėra atsitiktinių įvykių rezultatas. Visa tai dalis didžiojo plano, sukurto aukštųjų Dangaus dvasių… Kiekviename istorijos periode buvo pranašų, kurie nešė aukštųjų dangiškų sferų žinią. Nesvarbu, ar tuo metu tos žinios buvo suprastos – svarbu yra tai, kad jos nepaliauja daryti įtaką pasauliui jau daug šimtų ar tūkstančių metų. Kitaip tariant, žmonijos civilizacijų ir kultūrų istorija yra grįsta nedidelio būrio pranašų veikla. Faktas toks, kad kas keli šimtai ar tūkstančiai metų Dievas į Žemę atsiunčia pranašą, ir tai yra Jo didelės meilės mums ženklas.

Taigi pranašų pasirodymas tam tikroje epochoje yra didžiausias Dievo meilės įrodymas. Pranašai tas epochas pradeda ir galiausiai jas sukuria. O kadangi jie yra didžios Dievo meilės simboliai, tai galima sakyti, kad žmonijos istorija prasidėjo su meile. Dabar link mūsų artėjančioje Dievo meilės bangoje mes galime pajusti naujo amžiaus alsavimą.”

„Aukso Dėsniai“ yra antroji Mokytojo Ryuho Okawos pamatinės trilogijos knyga. Kitos dvi trilogijos knygos yra „Saulės Dėsniai“ (Mijalba, 2014) ir „Amžinybės Dėsniai“ (Mijalba, 2013).

Straipsnyje naudotos citatos iš Ryuho Okawos knygos “Aukso Dėsniai” (Mijalba, 2016)