Daugelis mūsų
esame linkę manyti, kad meilės ir atjautos rodymas kitiems yra kažkas, ką
darome atskirai nuo kasdieninio gyvenimo, arba, galbūt tik ypatingomis
progomis. Tačiau toks požiūris neveda į karališkąjį gyvenimo kelią. Mūsų tikroji
šventovė, kurioje praktikuojame meilę ir atjautą, yra tenai, kur
kasdieną praleidžiame daugiausia laiko, ir Dievas sukuria savo šventyklą toje
pat vietoje, kad globotų mus per gyvenimą.
Tol, kol apie
savo darbą galvojame kaip apie verslo sandėrį, pagal kurį parduodame savo
laiką, tol mūsų darbas sekins mus. Iš tikro darbas tai šventovė, kurioje turime
galimybę dalinti laimę tiems, kuriuos sutinkame kasdieną.
Pačio talentingiausio, gabiausio ir
daugiausia žinančio žmogaus gyvenimas būtų nieko vertas, jeigu nebūtų santykių,
kuriuos mes, žmonės, sukuriame per gyvenimą. Kokia būtų nauda iš mūsų žinių ir
talentų, jeigu gyventume visiškai vieni?
Kokiam tikslui tarnauja mūsų geraširdiškumas, jei juo nesidalijame su
kitais? Turime būti dėkingi už suteiktą
galimybę naudoti savo gebėjimus bendraujant su daugeliu kitų žmonių.
Esame čia ne
tam, kad laimę teiktume tiems, kurie yra toli, kurių visai nepažįstame, kurie
gyvena kažkur pasaulyje, bet tiems žmonėms, kuriuos sutinkame kiekvieną dieną.
Tai yra žmonės nuo kurių ir turime pradėti savo laimės dalinimo darbą.
Ištrauka iš Ryuho Okawos knygos “A Life of Triumph ~unleashing your light upon the world”.
