Atjauta - aukščiausia meilės forma

Pirmąją pavasario dieną, šviečiant pavasarinei saulei, norisi parašyti apie kažką šilto ir gražaus – apie meilę...

Nors meilės tema atspindėta daugybėje kūrinių, niekas per visą istoriją dar nepateikė įtikinamo ir neginčijamo meilės apibrėžimo, kuris išreikštų pačią jos esmę. Galbūt taip yra todėl, kad meilė turi daugiau nei vieną aspektą ir egzistuoja skirtingos meilės formos.

Viena meilės forma yra meilė tarp dviejų ar daugiau žmonių, tarp žmonių ir gyvūnų, tarp žmonių ir augalų. Ji užsimezga kaip savitarpio santykiai tarp bet kokio skaičiaus būtybių. Tačiau tokia meilė pati savaime egzistuoti negali. Kad tokia meilė galėtų egzistuoti, turi būti bent du žmonės ar kitos būtybės – jos tą meilę viena kitai duos ir viena iš kitos priims. Tačiau tokia santykinė meilė nėra vienintelė meilės forma. Dar yra meilė, kuri pati skleidžia spindulius ryto saulėje. Ta meilė smarkiai pranoksta meilę tarp žmonių, gyvūnų ir augalų, pranoksta meilę, kurią mes skiriame kokiems nors objektams. Koks šios meilės bruožas ją daro didesnę už paprastą meilę? Mes ją vadiname Dievo meile, bet ji turi dar vieną vardą. Tas vardas – atjauta. Atjauta yra daugiau nei paprasta meilė. Deimantas spindi ne todėl, kad tikėtųsi už tai gauti atlygį – jis tiesiog amžinai skleidžia savo švytėjimą. Tas pasakytina ir apie aukštesniąją meilės formą, kuri yra žinoma kaip atjauta. Tai besąlyginė meilė, kuri niekada nesiliauja davusi. Atjauta vertinga pati savaime, jos vertė nepriklauso nuo to, ar yra kas nors, kas tą atjautą patiria. Šiuo atžvilgiu atjauta pranoksta paprastą meilę. Meilė perauga į atjautą tada, kai žmogus skleidžią tą meilę pačia savo egzistencija, pačiu buvimu. Tokia meilė simbolizuoja būseną, artimą Dievui. Dievas pačia savo egzistencija teikia meilę visoms būtybėms. Atjauta yra daugiau nei tarp žmonių užsimezgusi meilė, ji simbolizuoja aukščiausią tikslą, kurį mes galime pasiekti.

Kaip kad Saulė spinduliuoja Žemei ir jos augalams bei gyviams neribotą kiekį energijos ir nieko už tai nereikalauja, taip ir Dievas teikia mums savo gryną, spindulingą ir nesilpnėjančią meilę, kuri yra didingiausia iš visų žinomų meilės formų. Mes, kurie suvokiame, kas tai yra Dievo meilė, kurie suprantame, kad Jis mus myli, turime žinią apie šią meilę perduoti kitiems. Kai tampame tėvais, duodame savo vaikams tokios pat meilės, kokią mums kitados dovanojo mūsų tėvai. Dievas yra žmonijos Tėvas ir Motina, tad mes privalome iš Jo gauta meile pasidalyti su kitais. Turime skleisti meilę ne siekdami dėkingumo ar norėdami pelnyti gerą reputaciją, bet tik todėl, kad ir Dievas mus be galo myli. Perduokime Jo dovaną kitiems taip pat, kaip Jis ją nuolat dovanoja mums. Kol gauname Dievo meilę, tol turime stengtis ją persiųsti toliau į pasaulį. Mūsų pareiga leisti tekėti tai meilei per save į kitus žmones taip, kaip patvinusios upės vandenys plūsta į begalinę jūrą...

Šviesos trupinėliai iš Ryuho Okawos knygos “Amžinybės dėsniai” (2013, Mijalba).

Angelų vaidmuo

"Šiais laikais daugumai žmonių sunku patikėti, kad angelai ir velniai egzistuoja ne tik pasakose. Jiems ta mintis kelia juoką. Nors krikščionybė pagrįsta Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios trejybe, daugelis krikščionių nenori pripažinti, kad angelai yra Šventosios Dvasios apraiškos. Netgi labai atsidavę krikščionys, kurie priima Biblijoje apibūdintų angelų idėją, sunkiai tiki, kad jie yra realiai egzistuojančios būtybės. Vis dėlto angelai egzistuoja iš tikrųjų, taip pat egzistuoja velniai, todėl bėgant amžiams apie juos ir buvo sukurta daug pasakojimų tiek Rytuose, tiek Vakaruose, tiek išsivysčiusiose šalyse, tiek besivystančiose.

Žodžiu „angelas“ apibrėžiame Dieviškąsias Dvasias įvairiuose dvasiniuose lygmenyse – šeštojoje dimensijoje ir aukščiau. Tarp jų yra dievybių, kurias žmonės bėgant amžiams laikė šventaisiais ir dievais, kai šios buvo įgavusios žmogaus pavidalus. Dieviškosios Dvasios, dar žinomos kaip bodhisatvos ir tathagatos, gyvenantys septintojoje ir aštuntojoje dimensijose, irgi yra angelai.

Jauni angelai įprastai atsakingi už ką tik iš trijų dimensijų pasaulio grįžusių sielų orientavimą. Šiame etape angelai atlieka praktinį sielų gelbėjimo darbą. Jie orientuoja, prižiūri ir lavina sielas, kurios ką tik paliko savo kūnus. Tokių angelų yra šimtai milijonų, jie keičia savo išvaizdą atsižvelgdami į mirusiojo ideologiją, įsitikinimus ir religiją. Krikščionių grupės angelai daugiausia prižiūri ir veda krikščionis, bodhisatvos iš budistinių dvasių grupės rūpinasi budistais ir taip toliau. Angelai pasirodo įgavę tokią formą, kad mirusiajam būtų lengviausiai juos priimti.

Angelai egzistuoja ne tik kitame pasaulyje – jų esama ir šiame. Dauguma angelų nuolat reinkarnuoja Žemėje, tačiau jų reinkarnacijų dažnumas labai įvairus: vieni atgimsta kas kelis šimtus metų, kiti – kartą per tūkstantmetį. Jie čia pasirodo, kad valytų šį pasaulį ir toliau tobulėtų patys, taip pat jie nori prisiminti, ką reiškia būti žmogumi. Mat jei užsibūna kitame pasaulyje per ilgai, jiems tampa sunku suprasti, ką Žemės žmonės mąsto ir jaučia. Taigi idant taptų geresniais sielų mokytojais, angelai turi periodiškai gimti Žemėje – tai padeda jiems geriau pažinti žmogiškuosius jausmus, skleisti Dievo tiesas patiems įvairiausiems žmonėms ir tuo pat metu kiekvieną mokyti pagal jo specifinius poreikius. Tai leidžia angelams išgelbėti kuo daugiau žmonių." 

~ ištrauka iš Ryuho Okawos knygos "Amžinybės dėsniai", I skyrius, 26 psl.)

AMŽINYBĖS DĖSNIAI - filmo premjera Lietuvoje

Š. m. Vilniaus knygų mugės metu pirmą kartą Lietuvoje bus rodomas japonų režisieriaus Isamu Imakake animacinis filmas "Amžinybės Dėsniai" (2006 m., Japonija).

"Amžinybės Dėsniai" - tai filmas - dvasinis nuotykis, atskleidžiantis daugiadimensinės visatos paslaptis, tiesą apie žmogaus dieviškąją prigimtį, ir atsakantis į esminius egzistencinius klausimus: 
“Iš kur mes ateiname?” ir “kur keliaujame po mirties?”

Filme "Amžinybės Dėsniai" itin detaliai vaizduojamas dvasių pasaulis - vieta, į kurią visi sugrįšime po viešnagės žemėje...

Šis filmas skirtas tiek suaugusiems, tiek ir vaikams - visi ras vertingų pamokų ir pasikraus teigiamos energijos...

Filmas pastatytas pagal Ryuho Okawos knygą "Amžinybės Dėsniai ~ multidimensinės visatos paslapčių pažinimas" (2013, Mijalba)
Trumpas filmo pristatymas ir atsiliepimai:

Įėjimas į filmo premjerą nemokamas visiems Vilniaus knygų mugės lankytojams!

Gyvybės Medis

Iš religijų ir mitų pasaulio, iš tokių senų laikų, kad mes net negalime suvokti, jog tai buvo pati pradžia, mus pasiekė per visą tą laiką išlikęs Tikėjimas. Įvairiausiose planetos vietose gyvenę žmonės pasakojo ir perpasakojo istorijas apie visatoje egzistuojantį milžinišką medį. Nors šis medis turėjo daug vardų ir įvairiose kultūrose buvo vaizduojamas vis kitaip, mūsų protėviams jis buvo labai svarbus. Skandinavijoje medis buvo vadinamas Pasaulio Medžiu, o senovės Mesopotamijoje – Gyvybės Medžiu. Jis minimas senovės Kinijos, Indijos ir Centrinės Amerikos mitologijose. Nesvarbu, kokiu vardu jis buvo vadinamas, Kosminis Medis yra centrinė žmonijos religinių įsitikinimų ašis ir daugelį amžių jį garbino nesuskaičiuojami milijonai tikinčiųjų.

Galite žvelgti į materialios visatos neaprėpiamybę pro patį galingiausią pasaulyje teleskopą, bet kosminio medžio neišvysite. Jį galima pamatyti tik dvasinėmis akimis.

Iš seno galingo kamieno į visas puses driekiasi kosminio medžio šakos, jos sudaro skliautus, po kuriais gyvena visa visatos kūrinija. Viena kosminio medžio šaka tiesiasi į Žemę. Žiūrint dvasinėmis akimis, ši šaka panaši į milžinišką medžio kamieną, nuo kurio tiesiasi dar daugiau šakų, siejančių visa, kas gyvena Žemėje. Ši šaka vadinasi El Cantare ir iš jos kyla visa Žemėje egzistuojanti gyvybė. Dar daugiau – per El Cantare ir iš jo teka visa dvasinė energija.

Nuo tolesnių El Cantare kamieno šakų atsiskiria vis daugiau mažesnių šakelių. Jos ženklina įvairias religines ir etnines grupes, kurios kada nors egzistavo įvairiose pasaulio vietose. Kiekviena šaka gali ženklinti naują šalį, tačiau taip pat gali išeiti iš vienos tautos ribų ir aprėpti visą regioną, pavyzdžiui, Aziją ar Europą. Kai kurios šakos driekiasi per visą pasaulį ir sieja įvairias etnines grupes ar panašiai mąstančius žmones.

Skirtumai tarp grupių iš tikrųjų yra skirtumai tarp religinių įsitikinimų ir papročių bei įpročių. Religija egzistavo visais laikais ir buvo kultūros bei civilizacijos fundamentas. Visos etninės grupės susidarė iš atskirų religinių vadovų sekėjų. Atėję į Žemę, šie vadovai skleidė vis kitas žinias, bet visos jos buvo kilusios iš to paties Šaltinio. Per tūkstančius metų kiekviena etninė grupė įgijo specifinių bruožų ir papročių. Žmonės po kelis kartus įsikūnija toje pačioje civilizacijoje ir pakartotinai patiria tam tikrame regione klestinčią kultūrą.

Toks požiūris į mūsų fizinę būtį gali pasirodyti neįprastas, bet tai yra tikroji Tiesa.

Mes esame tik keliautojai, laikinai besisvečiuojantys šioje mažoje planetoje, kurią mes vadiname Žeme ir kuri tėra mažytis taškelis begalinėje visatoje. Pabūsime čia kaip svečiai kelis dešimtmečius ir grįšime į tikrąją dvasinio pasaulio plotmę. Gyvenimo Žemėje tikslas yra įgyti žinių ir išmokti skirtas pamokas...

Daugiau apie tai skaitykte Mokytojo Ryuho Okawos knygoje “Pakeiskite savo gyvenimą, pakeiskite pasaulį” (2011, Mijalba).