Pirmąją
pavasario dieną, šviečiant pavasarinei saulei, norisi parašyti apie kažką šilto
ir gražaus – apie meilę...
Nors meilės tema atspindėta daugybėje kūrinių, niekas
per visą istoriją dar nepateikė įtikinamo ir neginčijamo meilės apibrėžimo,
kuris išreikštų pačią jos esmę. Galbūt taip yra todėl, kad meilė turi daugiau
nei vieną aspektą ir egzistuoja skirtingos meilės formos.
Viena meilės forma yra meilė tarp dviejų ar daugiau
žmonių, tarp žmonių ir gyvūnų, tarp žmonių ir augalų. Ji užsimezga kaip
savitarpio santykiai tarp bet kokio skaičiaus būtybių. Tačiau tokia meilė pati
savaime egzistuoti negali. Kad tokia meilė galėtų egzistuoti, turi būti bent du žmonės ar kitos
būtybės – jos tą meilę viena kitai duos ir viena iš kitos priims. Tačiau tokia santykinė meilė nėra vienintelė
meilės forma. Dar yra meilė, kuri pati skleidžia spindulius ryto saulėje. Ta
meilė smarkiai pranoksta meilę tarp žmonių, gyvūnų ir augalų, pranoksta meilę,
kurią mes skiriame kokiems nors objektams. Koks šios meilės bruožas ją daro
didesnę už paprastą meilę? Mes ją vadiname Dievo meile, bet ji turi dar vieną
vardą. Tas vardas – atjauta. Atjauta yra daugiau nei paprasta meilė. Deimantas
spindi ne todėl, kad tikėtųsi už tai gauti atlygį – jis tiesiog amžinai
skleidžia savo švytėjimą. Tas pasakytina ir apie aukštesniąją meilės formą,
kuri yra žinoma kaip atjauta. Tai besąlyginė meilė, kuri niekada nesiliauja
davusi. Atjauta vertinga pati savaime, jos vertė nepriklauso nuo to, ar yra kas
nors, kas tą atjautą patiria. Šiuo atžvilgiu atjauta pranoksta paprastą meilę. Meilė
perauga į atjautą tada, kai žmogus skleidžią tą meilę pačia savo egzistencija,
pačiu buvimu. Tokia meilė simbolizuoja būseną, artimą Dievui. Dievas pačia savo
egzistencija teikia meilę visoms būtybėms. Atjauta yra daugiau nei tarp žmonių
užsimezgusi meilė, ji simbolizuoja aukščiausią tikslą, kurį mes galime
pasiekti.
Kaip kad Saulė spinduliuoja Žemei ir jos augalams bei
gyviams neribotą kiekį energijos ir nieko už tai nereikalauja, taip ir Dievas
teikia mums savo gryną, spindulingą ir nesilpnėjančią meilę, kuri yra
didingiausia iš visų žinomų meilės formų. Mes, kurie suvokiame, kas tai yra
Dievo meilė, kurie suprantame, kad Jis mus myli, turime žinią apie šią meilę
perduoti kitiems. Kai tampame tėvais, duodame savo vaikams tokios pat meilės,
kokią mums kitados dovanojo mūsų tėvai. Dievas yra žmonijos Tėvas ir Motina,
tad mes privalome iš Jo gauta meile pasidalyti su kitais. Turime skleisti meilę
ne siekdami dėkingumo ar norėdami pelnyti gerą reputaciją, bet tik todėl, kad
ir Dievas mus be galo myli. Perduokime Jo dovaną kitiems taip pat, kaip Jis ją
nuolat dovanoja mums. Kol gauname Dievo meilę, tol turime stengtis ją persiųsti
toliau į pasaulį. Mūsų pareiga leisti tekėti tai meilei per save į kitus žmones
taip, kaip patvinusios upės vandenys plūsta į begalinę jūrą...
