01 kovo, 2013

Atjauta - aukščiausia meilės forma



Pirmąją pavasario dieną, šviečiant pavasarinei saulei, norisi parašyti apie kažką šilto ir gražaus – apie meilę...

Nors meilės tema atspindėta daugybėje kūrinių, niekas per visą istoriją dar nepateikė įtikinamo ir neginčijamo meilės apibrėžimo, kuris išreikštų pačią jos esmę. Galbūt taip yra todėl, kad meilė turi daugiau nei vieną aspektą ir egzistuoja skirtingos meilės formos.
Viena meilės forma yra meilė tarp dviejų ar daugiau žmonių, tarp žmonių ir gyvūnų, tarp žmonių ir augalų. Ji užsimezga kaip savitarpio santykiai tarp bet kokio skaičiaus būtybių. Tačiau tokia meilė pati savaime egzistuoti negali. Kad tokia meilė galėtų egzistuoti, turi būti bent du žmonės ar kitos būtybės – jos tą meilę viena kitai duos ir viena iš kitos priims. Tačiau tokia santykinė meilė nėra vienintelė meilės forma. Dar yra meilė, kuri pati skleidžia spindulius ryto saulėje. Ta meilė smarkiai pranoksta meilę tarp žmonių, gyvūnų ir augalų, pranoksta meilę, kurią mes skiriame kokiems nors objektams. Koks šios meilės bruožas ją daro didesnę už paprastą meilę? Mes ją vadiname Dievo meile, bet ji turi dar vieną vardą. Tas vardas – atjauta. Atjauta yra daugiau nei paprasta meilė. Deimantas spindi ne todėl, kad tikėtųsi už tai gauti atlygį – jis tiesiog amžinai skleidžia savo švytėjimą. Tas pasakytina ir apie aukštesniąją meilės formą, kuri yra žinoma kaip atjauta. Tai besąlyginė meilė, kuri niekada nesiliauja davusi. Atjauta vertinga pati savaime, jos vertė nepriklauso nuo to, ar yra kas nors, kas tą atjautą patiria. Šiuo atžvilgiu atjauta pranoksta paprastą meilę. Meilė perauga į atjautą tada, kai žmogus skleidžią tą meilę pačia savo egzistencija, pačiu buvimu. Tokia meilė simbolizuoja būseną, artimą Dievui. Dievas pačia savo egzistencija teikia meilę visoms būtybėms. Atjauta yra daugiau nei tarp žmonių užsimezgusi meilė, ji simbolizuoja aukščiausią tikslą, kurį mes galime pasiekti.
Kaip kad Saulė spinduliuoja Žemei ir jos augalams bei gyviams neribotą kiekį energijos ir nieko už tai nereikalauja, taip ir Dievas teikia mums savo gryną, spindulingą ir nesilpnėjančią meilę, kuri yra didingiausia iš visų žinomų meilės formų. Mes, kurie suvokiame, kas tai yra Dievo meilė, kurie suprantame, kad Jis mus myli, turime žinią apie šią meilę perduoti kitiems. Kai tampame tėvais, duodame savo vaikams tokios pat meilės, kokią mums kitados dovanojo mūsų tėvai. Dievas yra žmonijos Tėvas ir Motina, tad mes privalome iš Jo gauta meile pasidalyti su kitais. Turime skleisti meilę ne siekdami dėkingumo ar norėdami pelnyti gerą reputaciją, bet tik todėl, kad ir Dievas mus be galo myli. Perduokime Jo dovaną kitiems taip pat, kaip Jis ją nuolat dovanoja mums. Kol gauname Dievo meilę, tol turime stengtis ją persiųsti toliau į pasaulį. Mūsų pareiga leisti tekėti tai meilei per save į kitus žmones taip, kaip patvinusios upės vandenys plūsta į begalinę jūrą...

Šviesos trupinėliai iš Ryuho Okawos knygos “Amžinybės dėsniai” (2013, Mijalba).