Ryšys tarp mokslinio tyrinėjimo ir Religinės Tiesos

Režisieriaus Roberto Zemeckio mokslinės fantastikos filme “Kontaktas”, sukurtame pagal to paties

pavadinimo Karlo Sagano (Carl Sagan) romaną, pasakojama istorija apie mokslininkę astronomę (Jodie Foster personažas), pasiryžusią aptikti kontaktą su nežemiškomis civilizacijomis ir iš tikro susitinkančia su planetos Vega atstovu, prisidengusiu jos velionio tėvo išvaizda. Po šio nežemiško susitikimo, iki tol ateistines pažiūras turėjusios mokslininkės situacija kardinaliai pasikeičia. Mokslininkė, įpratusi tikėti tik tuo, ką galima įrodyti, atsiduria situacijoje, kurioje negali įrodyti savo susitikimo su nežemiškos civilizacijos atstovu, nors jis tikrai įvyko. Ši patirtis pakeičia jos pasaulėžiūrą. Ji nebegali teigti, kad kažkas yra “klaidinga” ar “neįtikėtina” tik dėl to, kad nėra įrodymo. Galima sakyti, jog filmas “Kontaktas” yra istorija, kaip ateistas pradeda tikėti Aukštesniojo Proto – Kūrėjo (Dievo)- egzistencija.

Deja, šiandienos žmonės visuomet siekia įrodymų. Jie nelinkę pripažinti ar tikėti tuo, kas nėra paremta pakankamu kiekiu įrodymų. Kitaip tariant, gyvename amžiuje, kai žmonės nepripažins to, kas neįrodoma indukciniu metodu. Tačiau egzistuoja ir dedukcinis metodas, kuris prasideda nuo idėjos, nuo tam tikros apibėžtos išvados. Indukcinis metodas nėra vienintelis būdas surasti Tiesą. Ją galima surasti ir naudojant dedukcinį metodą, kai pirmiausia yra priimama išvada, o paskui ieškoma, kaip ją įrodyti. Dedukcinis metodas yra panašus į religinio tikėjimo požiūrį. Pirmiausia žmonės turi priimti išvadą, pavyzdžiui, kad Dievas, nematomas pasaulis ir nežemiškos civilizacijos egzistuoja, kad galėtų tai suprasti ir įrodyti. Tikroji religinio tikėjimo esmė yra tikėti “išvada” netgi tuomet, kai nėra įrodymų.

Savo knygoje “Ištvermės Dėsniai” Mokytojas Okawa rašo: “Nėra įrodymų nei apie ateitį, nei apie visatą, tačiau jeigu matai ateitį, gali ieškoti būdų, kaip iki jos nukakti ir atitinkamai žengti žingsnius, kurie link jos nuves. Dėl šios priežasties, naudodamasis savo įvairiomis aiškiaregiškomis galiomis, renku ir platinu informaciją apie visatą ir žmonijos ateitį.” (Ryuho Okawa)

Įrodymų nebuvimas dar nėra faktas, kad kažkas neegzistuoja...

Parengta pagal Ryuho Okawos knygą “The Laws of Perseverance” (“Ištvermės dėsniai”).

Kaip įveikti krizę?

2013 m. gale Mokytojas Ryuho Okawa išleido dar vieną, jau 20-tąją, “dėsnių serijos” knygą pavadinimu “Ištvermės dėsniai” (“The Laws of Perseverance”). Tai knyga skirta 2014 metams, kurie, anot Ryuho Okawos, bus nelengvi ir pareikalaus pozityvaus požiūrio, išminties, bei konstruktyvių pastangų. Šiame straipsnyje pateikiama ištrauka iš šios knygos pirmosios dalies, kuri pavadinta “Kaip įveikti krizes”.

Asmeninė krizė yra tuomet, kai žmonės, įprastai dirbantys geriau nei kiti, arba kuriuos kiti giria dėl jų gebėjimų darbe (moksle), patiria staigų nuosmukį savo veikloje. Krizės dažnai ištinka žmones, kurie siekia aukštų idealų ir sau kelia didelius reikalavimus. Jos būdingos perfekcionistams, kurie yra patenkinti savimi tik tuomet, kai pasiekia maksimumą savo studijose, sporte ar darbe.

Žmonės išgyvenantys krizinį laikotarpį dažnai save nuvertina. Taip yra todėl, kad jie lygina savo pablogėjusią situaciją su tuo laikotarpiu, kai jie buvo pačios geriausios formos. Tokiais momentais būtina pažvelgti į save iš statistinio požiūrio, objektyviai įvertinant save didesnės grupės perspektyvoje, visų bendraamžių, bendraklasių ar bendradarbių kontekste. Svarbu suvokti ir pripažinti, kad krizinis laikotarpis yra galimybė transformuoti save.

Dažniausiai žmonės išgyvena “vikšro”, “lėliukės” ir “drugelio” stadijas. Tad, net jei ir baiminatės, kad jūsų gyvenimas jau baigtas, galbūt tai yra tik “lėliukės” stadija arba paruošiamasis laikotarpis, reikalingas asmeninei transformacijai. Jei jaučiate, kad artėjate prie depresijos ir bandote atsiriboti nuo pasaulio, pagalvokite, kad galbūt dabar tiesiog išgyvenate laikiną “lėliukės” fazę, kuriai pasibaigus, pavirsite į drugelį. Galvokite, kad tai yra galimybė atrasti naująjį save. Visi turi išgyventi “lėliukės” fazę tam, kad toliau augtų ir patirtų sėkmę. Negalite eiti į priekį, kol neatsisakote senojo savęs.

Galbūt galvojate, kad ir taip gyvenote gerai ir nėra jokio reikalo keistis, tačiau toks mąstymas būtų lyg vikšro, besididžiuojančio savo gebėjimu šliaužti. Verčiau pamąstytkite apie galimybę užsiauginti sparnus ir skristi. Jeigu atpažinsite, kad esate “lėliukės” fazėje, tuomet galėsite kaupti jėgas, belaukdami palankaus meto. Tokiu periodu svarbu kaupti jėgas ir žingsnelis po žingsnelio, bei įsiklausant į savo intuiciją, ruoštis kitam etapui. Dažnai nutinka taip, kad tai kas laikoma krize, iš tikro yra laikas, reikalingas asmeninei transformacijai. Kai išgyvenate krizinį laikotarpį, galvokite, kad esate “lėliukės” fazėje ir kantriai laukite galimybės transformuoti save. Tai labai svarbus mąstymo būdas, padėsiantis įveikti krizę.

Ištrauka iš Ryuho Okawos knygos “The Laws or Perseverance” (“Ištvermės dėsniai”).

Kas yra nušvitimas?

1981 m. kovo 23 d. Mokytojas Ryuho Okawa pasiekė didyjį nušvitimą, kuris atvėrė jam galimybę pažinti dvasių pasaulį, bendrauti su to pasaulio būtybėmis, bei perduoti žmonijai mokymus kokių lig šiol nebuvo.

Šiame straipsnelyje pateikiama ištrauka apie nušvitimą iš vienos svarbiausių ir unikaliausių Ryuho Okawos knygų “Saulės Dėsniai”.

Per amžių amžius žmonės siekė nušvitimo. Kai kurie iš mūsų net tiksliai nežino, kas tai yra, tačiau visi karštai trokštame tobulinti savo sielas. Šis troškimas įaustas į žmonijos audinį. Nušvitimas paprastai siejamas su religija, tačiau ši sąvoka labai svarbi ir filosofijoje, kuri atspindi ir mūsų filosofinį siekį pažinti Tiesą, ir norą intelektualiai suprasti pasaulio paslaptis. Galima atvirai diskutuoti, ar konfucionizmas yra religija, ar ne, bet Konfucijus, be jokių abejonių, stengėsi nušviesti žmones, mokydamas juos žengti ypatingu moralinio tobulumo keliu.

Šiame skyriuje norėčiau sutelkti dėmesį į religinį nušvitimą, kuris aprėpia filosofinį norą pažinti Tiesą ir siekti žmogiškojo tobulumo. Religinio nušvitimo esmė yra mūsų ryšys su Buda (Dievu). Mes tą ryšį stipriname ir artėjame prie Jo stengdamiesi pažinti Jo sukurto pasaulio principus. Šia prasme nušvitimo kelias yra begalinis. Kitaip sakant, mes niekada nepasieksime visiško nušvitimo, kad ir kiek įdėsime pastangų. Beveik neįmanoma iki galo suprasti visą dvasinį pasaulį ir pasiekti aukščiausią būseną. Laimei, nušvitimas turi kelis lygmenis. Ir tam tikrą lygį pasiekti gali kiekvienas. Tas lygis priklausys nuo žmogaus dvasinio suvokimo. Taip pat egzistuoja ir aukščiausias nušvitimo lygis, kurį gali pasiekti fiziniuose pavidaluose įsikūniję Žemės žmonės. Šiame (“Saulės Dėsnių”) skyriuje noriu apibrėžti stadijas, vedančias prie šio aukščiausio lygio, kuris įmanomas žmonėms.

Iš visų religinių lyderių ir didžių mokytojų, kuriuos žino žmonijos istorija, geriausiai nušvitimą išaiškino prieš 2500 metų apie Dėsnius pamokslavęs Buda Šakjamunis (Gautama Siddharta). Jis pats pasiekė didį nušvitimą po bodhio medžiu ir tapo Buda, jo nušvitimas vis gilėjo, kol jis galų gale sulaukęs aštuoniasdešimties metų paniro į nirvaną po šorėjos medžiais netoli Kašinagaro miesto rūmų. Nors Budos Šakjamunio gyvenimas aprašytas daugybėje populiarių knygų ir mokslinių publikacijų, dauguma tų tekstų pateikia tik Budos filosofijos fragmentus, o apie jo pasiektą aukščiausio nušvitimo būseną nepasako beveik nieko.

Proto viduje egzistuoja nuostabus pasaulis. Aš atvėriau savo proto langą prieš kelias dešimtis metų ir pradėjau bendrauti su savo pasąmone dvasių pasaulyje. Per tą laiką prisiliečiau prie praeities mokytojų atminties ir pats tiesiogiai patyriau, kaip jie jautėsi, ką galvojo, ką darė ir kokią dalį Tiesų buvo supratę. Tiksliai žinau, ką mąstė Buda Šakjamunis, kai meditavo po bodhio medžiu ir nušvito. Nors tai įvyko prieš daugiau nei 2500 metų, jaučiu tą įvykį taip, tarsi jis klostytųsi šią akimirką.

Šiame skyriuje ("Aukščiausias nušvitimas") kalbėdami apie Budos Šakjamunio nušvitimą mes į šį reiškinį pažvelgsime iš naujos, šiuolaikinio pasaulio perspektyvos. Mano tikslas yra perduoti ateinančioms kartoms išmintį, kuri padės žmonėms nušvisti. Šis nušvitimo metodas yra mūsų praeities paveldas ir drauge ateities viltis.

Ištrauka iš Ryuho Okawos knygos “Saulės Dėsniai” (Mijalba, 2014 m.) 

Protas ir smegenys – iš kur kyla mintys?

Šiuolaikinė medicina žmogų laiko mirusiu tuomet, kai miršta jo smegenys. Trumpai tariant, smegenų funkcijoms visiškai sustojus, žmogus pripažįstamas mirusiu, t.y. tampa lavonu. Tačiau, pažvelkime į tai atidžiau ir išsiaiškinkime tikrąją smegenų paskirtį, bei reikšmę. Žvelgiant iš kur kas platesnės, holistinės, perspektyvos, kuri apima tokias sąvokas, kaip kūnas, protas ir siela, paanalizuokime iš kur kyla mintys – žmogaus proto, sielos ar smegenų ir koks ryšys tarp jų. (Plačiau apie tą ryšį, galima pasiskaityti straipsnyje “Proto ir sielos ryšys puikiai atskleistas “Saulės dėsniuose””).

Savo knygoje “Healing Yourself” (preliminarus lietuviškas vertimas “Savigyda” arba “Išgydyk save”) Mokytojas Ryuho Okawa rašo:

Jau daugiau nei dvidešimt metų esu aktyvus kaip religinis lyderis. Taip pat praėjo daugiau nei du dešimtmečiai nuo to laiko, kai mano dvasinė sąmonė prabudo ir atvėrė man galimybę bendrauti su žmonėmis, palikusiais šį pasaulį. Per tą laiką sudariau tomus dvasinių pranešimų, kuriuose išspausdinau žinomų istorinių asmenybių mintis ir pamąstymus, po to, kai jų sielos sugrįžo į dvasių pasaulį. Knygų pavidalu tie dvasiniai pranešimai platinami visame pasaulyje. (Margaret Thatcher ir Nelsono Mandelos pomirtinius pranešimus galima rasti ir šio dienoraščio straipsniuose.)

Sprendžiant iš daugelio savo faktinių patirčių , galiu teigti, kad žmonės negalvoja smegenimis. Net ir kremavus kūną krematoriume, žmogus ir toliau laikosi tų pačių įpročių ir mąstymo būdų , kurie buvo būdingi jam esant gyvam. Net ir po mirties, žmogus išlaiko savo individualų mąstymą. Tai yra tiesa. Tą patvirtina mano patirtis. Žmonės galvoja ne smegenimis. Smegenys yra tarsi vieta, kurioje dislokuotos vykdomosios arba kontroliuojančios funkcijos, panašios į kompiuterių. Smegenys yra lyg "valdymo kambarys".

Dėl šios priežasties žmonės, kurių "mašinos", vadinamos smegenimis, yra apgadintos, negali perteikti išoriniam pasauliui savo minčių ir suvokimo, arba fiziškai išreikšti save. Vis dėlto, net jei ši funkcija ir pažeista, dar nereiškia, kad žmogus visai prarado gebėjimą mąstyti ir suvokti.

Manau, kad tai svarbiausias kontrargumentas smegenų mirties idėjai. Kitaip tariant, žmogaus sieloje, jo dvasiniame kūne yra minties nervų centras, kuris egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar fizinis kūnas gyvas, ar miręs. Siela yra tikroji žmogaus forma, o fizinis kūnas – ne daugiau nei “transporto priemonė” sielai.

Fizinis kūnas yra tarsi automobilis, o siela - jo vairuotojas. Sugedęs automobilis dar nereiškia, kad vairuotojas miręs. Automobiliui sugedus ir nustojus funkcionuoti, atrodys lyg ir vairuotojas nustojo funkcionavęs. Tačiau vairotojo gyvenimas yra atskiras nuo atomobilio. Automobilis gali būti apgadintas, tačiau jo viduje esantis vairuotojas - gyvas ir sveikas. Galima sakyti, kad ryšys tarp sielos ir fizinio kūno yra labai panašus į šią analogiją.

Tikrai būtų neteisinga manyti, kad žmonės negali mąstyti ir nieko negirdi tik todėl, kad jų smegenys neveikia. Dvasinis kūnas gali skaityti aplink esančių žmonių mintis ir be fizinės klausos funkcijos. Taigi, žmonės, gulintys mirties patale, geba suprasti, ką aplinkiniai žmonės sako ir galvoja…

Versta ir kompiliuota iš Ryuho Okawos knygos “Healing Yourself”

Susiję straipsniai:

Proto ir sielos ryšys

Apie organų transplantaciją iš dvasinės pusės